Kai aš buvau dvylikos tėvai man bandė atlikti egzorcizmą. Aš pats istorijos neprisimenu, tik kai kurias detales iš vaikystės. Bet vakar istoriją man papasakojo teta, kuri po šių įvykių mane užaugino.
Pasak jos man gimus mano tėvai niekada neturėjo dėl manęs keltis nakti. Aš niekada neverkiau ir neprašiau jokio dėmesio. Priešingai negu kiti tėvai, mano mama ir tėtis niekada nevaikščiojo neišsimiegoję ir mama netgi anksčiau grįžo į darbą po motinystės atostogų. Kai man buvo dveji metai, tėvai nebijojo trumpam manęs palikti vieno namie. Aš niekada nebuvau smalsus ir mėgdavau leisti laiką kartu stebėdamas televizorių ar tiesiog kambaryje. Manęs nedomino jokie žaislai ir tėvų artumas man neatrodė būtinas.
Tačiau kas iš pradžių atrodė didelis privalumas netrukus pradėjo atrodyti keistai. Netrukus jie pastebėjo, kad man ne tik netrūksta jų dėmesio, bet aš jo visiškai nenoriu ir rodydavau nepasitenkinimą spardydamasis ir kumščiuodamas tėvų rankas. Jiems pasidarė pavydu kitų vaikų, kurie elgėsi kiek normaliau. Jie bandė mane vesti pas vaikų psichiatrus, bet pasak jų aš buvau visiškai sveikas.
Vieną kartą tėvai nutarė dviese išvykti atostogų ir pasamdė mane prižiūrėti auklę. Atostogos turėjo trukti savaitę. Per tą laiką aš tik miegojau, nesipriešindamas valgiau ką man paruošdavo auklė ir visą kitą laiką sedėjau ant sofos, stebėdamas vieną tašką pro langą. Po trijų dienų auklė paskambino tėvams ir pranešė, kad daugiau nebegali manęs prižiūrėti. Kai jos paklausė ar kažkas nutiko. Jinai paaiškino “Ne, atvirkščiai. Jūsų vaikas visą laiką sėdi ir žiūri į vieną tašką. Aš nenoriu būti jo aplinkoj, daugiau nenoriu jo matyti” tada jinai padėjo telefoną ir neatsakė į jokius skambučius. Tėvams neliko nieko kito kaip tik anksčiau grįžti iš atostogų.
Kaip ir sakė. Jie mane rado ant sofos žiūrintį į vieną tašką pro langą. Tada aš ištariau pirmus savo žodžius. “Kodėl tas žmogus kabo nuo šakos?”.
Aš žiūrėjau medžio link. Mama ne iš karto suprato ką tuo noriu pasakyti. Jos pirminį džiaugsmą pakeitė siaubas, kai jinai suvokė ką tai reiškia. Ji atsisuko pažiūrėti pro langą, bet ant šakos niekas nekabėjo. Stambi palinkus medžio šaka kabojo visiškai nuoga. Pilkame fone styrojo smulkios šakelės. Ant jų nieko nebuvo. Mano akys sekė kažką, kas jai buvo nematoma.
Po šito incidento tėvai pradėjo manęs kiek privengti. Mūsų namai tapo slogūs, tarsi kažkoks sunkumas slėgtų jų pavargusius pečius prie žemės. Mano tėvams pradėjo vis sunkiau sektis finansiškai. Per krizę mama prarado darbą ir dabar jinai dar daugiau laiko praleido namie su manimi. Pasak tetos jinai vengdavo manęs. Man nereikėjo jokios priežiūros, aš galėjau dienų dienas sedėti savo kambaryje. Nors jau seniai pradėjau kalbėti, su tėvais niekada nebendravau. Jie manęs niekur nesivedė ir man už nugaros mane apkalbinėjo. Teta prisiminė, kad dažnai sesė jai skūsdavosi, kad daugiau negali manęs iškęsti. Kad gyvenimas jiems tapo nemalonus ir tai dėl to prakeikto vaiko. Jie net nevadino manęs sūnumi. Aš buvau “tas”. Nors man į akis jie niekada nereiškė jokių nusiskundimų ir mane reguliariai maitindavo. Bet tai turbūt buvo daroma labiau iš baimės negu pareigos ar meilės.
Kai man suėjo dvylika prasidėjo naujos problemos. Pasak tėvų aš dažnai tiesiog dingdavau. Vieną kartą mama man kaip visada pabarbeno į duris ir įnešė maistą į kambarį. Tačiau manęs nebuvo viduje. Aš niekada neidavau į lauką ir beveik niekada neišeidavau iš kambario. Todėl mama sutriko. Tėvai apieškojo visą namą, bet kad ir kiek ieškotų niekur manęs nerado.
Vietoj to, kad susirūpintų jie nuoširdžiai apsidžiaugė ir manė, kad aš pagaliau palikau jų namus ir jie galės pradėti naują gyvenimą. Visą tai man pasakojo teta, kuri dažnai kalbėdavo su savo sese telefonu. Jai tai atrodė nenormalu ir jinai jau nuo seniai buvo susirūpinusi, kad aš negaunu tinkamos priežiūros.
Bet nepaisant tėvų džiaugsmo kitą rytą aš atsiradau savo kambaryje. Atėjus patikrinti mama mane rado sėdintį ant lovos, žvelgiant pro vienintelį smulkų langą į kiemą. Jinai vos ne suriko mane pamačiusi, jos akyse susiformavo ašaros. “Kur tu buvai?” paklausė. “Pasislėpiau” atsakiau. “Kodėl?” “Nes kabantis žmogus atėjo prie mano lango” tariau. Tada jinai žvilgtelėjo pro langą. Tas pats medis kurį stebėdamas prieš daugiau nei dešimt metų ištariau pirmus žodžius vis dar stūksojo lauke. Tačiau jo didžiulė šaka gulėjo perlūžusi netoli kamieno.
Mama netardama nė žodžio užtrenkė duris. Tai buvo paskutinis lašas kantrybės. Iš pradžių tėtis kiek dvejojo ir ne visai sutiko su mamos idėja, tačiau ši sugebėjo įtikinti, kad tai teisinga. Mano tėtis niekada nebuvo ypač religingas, dažniausiai visas religines tradicijas primindavo mama. Tad ir šį kartą tai buvo jos idėja pasamdyti egzorcistą, kad šis išvarytų mane apsėdusį demoną. Jinai buvo užtikrinta, kad aš apsėstas ir matau kitus demonus.
Nežinau kaip jai pavyko šiais laikais rasti egzorcistą, bet jis pasirodė. Jie mane kaip visada rado savo kambaryje sėdintį ant lovos. Šį kartą žiūrintį į tašką ant stambios spintos. “Prašau nesipriešink…” tarė motina, jos akys įsmeigtos į mane, vena iššokusi ant kaktos. Mane surišo prie lovos. Tėtis atsisakė dalyvauti procese, tačiau mama liko su kunigu. Jos akys pajuodusios nuo nemigos. Netvarkingi rūbai skleidė kvapą.
Kunigas turėjo pasiruošęs švęsto vandens, bibliją ir kryžių. Netrukus jis pradėjo kalbėti šlakstydamas vandeniu mano kaktą. Kryžius pakeltas prieš mano akis. Už jo nugaros motina idėmiai stebėjo procesą. Už jos prasivėrė durys. “Ar tai būtina?” pasigirdo tėčio balsas, jo akyse susikaupusios ašaros. “Taip” sušnypštė motina.
Mano ir tėčio akys susitiko. Aš nejudėjau. Netrukus ceremonija buvo baigta. Kunigas užtikrino, kad jeigu mane buvo apsėdęs demonas jo nebėra. Motina susiraukė, nepanašu, kad jinai buvo patenkinta. Man nieko nenutiko, aš visiškai nepasikeičiau, bet kunigas buvo užtikrintas, kad daugiau neįmanoma nieko padaryti.
Po kelių savaičių mano teta išgirdo naujienas, kad jos sesė dingo. Mano tėtis, buvo rastas miegamajame, spintoje. Jo akys iškabintos, abi rankos prikaltos prie spintos vidaus. Aš tuo tarpu vis dar buvau kambaryje ir niekur iš jo neišėjau. Mano kaulus dengė oda. Mano motinos taip niekas ir nerado.
Po įvykio mane priglaudė teta. Nuo dvylikos augau pas ją. Jinai man ryžosi papasakoti visą istoriją, kurios aš pats nesugebėjau prisiminti. Teta pripažino, kad mano mama įtariama nužudžiusi tėtį, tačiau nėra jokių galutinių įrodymų. Man atlikęs egzorcizmą kunigas po keletos dienų taip pat buvo rastas negyvas. Jo sulaužytas kūnas gulėjo ant altoriaus. Mano teta užsiminė, kad po egzorcizmo mano motina jai skambino tik vieną kartą ir nenustojo kalbėti apie tai kaip ant medžių kaba kūnai, bet jų akys atmerktos ir visalaik žiūri į ją. Jie jai kažką kužda, bet jinai bijo prieiti ir negali jų išgirsti.
Man netrukus sukaks 18. Vadinasi, visa tai vyko prieš 6 metus. Tačiau, kad ir kiek stengčiausi savo atmintyje niekaip negaliu atkurti mamos ar tėčio vaizdo. Jų veidai visiškai išdilę iš atminties. Aš tik prisimenu bendrą jausmą. Siaubą kurį jaučiau vaikystėje. Jis vos apčiuopiamas, paslėptas tamsiausiose mano mintyse, tačiau visiškai nenuneigiamas.
Mano sena teta atidarė duris į kambarį. Jos sučiauptos lūpos čepsėjo. “Atnešk vandens” sumurmėjo pro sukastus dantis. Dulkėtą kambarį vos apšvietė blausi šviesa. Artėjo vakaras. Aš žengiau pro duris ir teta iš paskos alsuodama į mano kaklą. Eilinį kartą pasilenkiau link šulinio, nejučia viena ašara nukrito ir sudrumstė tamsų vandenį. “Gilus šulinys” sumurmėjo teta.