March 2020

Tai prasideda nuo istorijos kurią girdėjau, kai buvau jaunesnis. Bičas ėjo į mišką. Jis buvo didelis, stiprus vyras, panašus į medkirtį, o gal būt tai ir buvo jo darbas. Jis eina į mišką dar prieš aušrą. Pasako, jog ketina medžiot, parsinešt medienos ir apsižvalgyti. Taigi… jis žengia tarp medžių ir kurį laiką renkasi medienos, medžioja

Sveiki draugai. Nusprendžiau pasidalinti keliomis savo istorijomis ir nutikimais, kurie įvyko per 15 metų dirbant tolimų reisų vairuotoju. Šiuo metu gyvenu ir dirbu Amerikoje, tačiau beveik visą savo gyvenimą praleidau Europoje. Vairuoti sunkvežimį pradėjau vos sulaukęs 18, kai pabaigiau vidurinę mokyklą. Tuo metu turėjau planų stoti į universitetą ir kurti karjerą, tačiau planai šiek tiek

Vienas iš mano, kaip praktikanto, pirmųjų darbų buvo nuo mamos pasimetusio keturmečio paieškos operacija. Tai buvo vienas iš tų atvejų, kai žinojome, kad jį tikrai rasime, nes šunys gerai užuodė jo pėdsakus ir mes matėme aiškius ženklus, kad jis buvo šioje teritorijoje. Paieška baigėsi tuo, kad radome jį uogyne, maždaug pusė mylios nuo tos vietos,

Aš ją įsimylėjau.. Visiškai įsimylėjau. Ir tai nėra sveika. Visiškai nesveika… Kai jos nėra šalia aš nuolatos apie ją galvoju. Kartais tiesiog sėdžiu ant sofos žiūrėdamas į telefono ekraną laukdamas jos žinutės. Aš sau kartoju „Nerašyk jai, nerašyk… Jinai galvos, kad aš per reiklus…” Bet tuomet mano pirštai vis tiek paspaudžia jos vardą mano kontaktų

Jei kada nors sutiksi save keliaujantį per kukurūzais užtvindytą pragarą, dar vadinamą vidurio-vakarų Amerika, galbūt stabtelsi mažame miestelyje pavadinimu Graycott, Indijanoje. Daugumoje žemėlapių jo nerasi ir galbūt net pravažiuodamas jo nepastebėsi. Jis mažas, tylus, tartum miegantis. Dažniausiai žmones šiose vietovėse neišeina iš namų, o aplinkui išsibarsčiusios parduotuvės atrodo tartum ką tik atkeliavusios iš 1960-tųjų. Galbūt