Šiandien Rugsėjo pirma ir aš jau grįžau iš mokyklos. Nežinau į ką kreiptis, tad rašau čia. Ar jūsų Rugsėjo pirma irgi buvo tokia keista?
Nežinau kodėl, bet kai pasirodžiau mokykloje nebuvo nei vieno iš mano klasiokų. Ne tik klasiokų, nepažįstu nei vieno mokinio iš savo mokyklos. Aš lankau tą pačia mokyklą jau šeštus metus tad nežinau kas tai galėtų paaiškinti. Negi visus mokinius pakeitė nauji. Bet kas dar keisčiau, visi mokytojai išliko tie patys. Nei vienas mokytojas nepasikeitė ir elgėsi taip kaip ir visad, lyg nieko nebūtų įvykę. Lyg nebūtų dingęs kiekvienas praeitų metų mokinys.
Kai supratau, kad nieko nepažįstu nusprendžiau paskambinti savo geriausiam draugui Tomui. Galbūt tai kažkoks keistas pokštas. Negi visa mokykla susitartų man iškrėsti kvailą pokštą. Niekaip nesuprantu. Tad paskambinau Tomui, su kuriuo dar vakar kalbėjome apie tai ką veiksime šiandien. Mano nuostabai, jo telefonas buvo išjungtas. Galbūt Ignas atsilieps pagalvojau. Bet jo telefonas irgi išjungtas. Galiausiai priėjau prie savo auklėtojos. Gal jinai žinos kur visi ir kas čia vyksta. Bet jinai atrodė be proto nustebus po to kai paklausiau kur seni klasiokai. “Atsiprašau bet iš kokios tu mokyklos?” suglumus tarė ji. “Nejuokaukit auklėtoja, aš Benas, negi neprisimenat”. Aš galbūt niekada nebuvau labiausiai įsimintinas mokinys mokykloje, bet bent auklėtoja tikrai žinojo mano vardą net nekalbant apie mano egzistavimą.
“Tu turbūt kažką sumaišei…. Benai. Aš pirmą kartą tave matau, ar tu tikras, kad tu mano klasėje, aš būčiau žinojus jeigu pas mus perkeltų naują moksleivį” tarė ji. “Nauja moksleivį?” šį kartą aš atsakiau suglumusiu veidu. “Aš pas jus mokausi jau šešti metai” tariau. Jinai mandagiai nusišypsojo keista šypsena ir nusisuko netardama nė žodžio. Aš pastebėjau, kad kiti mokytojai stebi mūsų pokalbį. Tuo metu ant scenos kalbėjo mokyklos direktorius, bet netgi jis trumpam nustojo kalbėti ir stebeilijosi į mane.
Visų mokytojų veiduose buvo matyti keista išraiška. Lyg jie suprastu kažką ko aš nesuprantu ir tuo mėgautusi. Kadangi net nežinojau į kurią klasę turėčiau eiti ar kur mano klasiokai ir draugai nusprendžiau anksčiau eiti namo. Netrukus direktorius vėl pradėjo kalbėti lyg nieko nebūtų įvykę. Visi mokiniai atrodė tokie pat suglumę kaip ir aš nesuprasdami kas čia vyksta. “Iš kokios jis klasės” kažkas sumurmėjo minioje. Bet aš nelaukiau atsakymo, mintyse pats atsakiau sau tyliai, “dešimtos c“.