Jos akys nevalingai tvinkčiodamos vartėsi akiduobėse. Jau netrukus. Visai netrukus jinai pavirs į vieną iš jų. Man liko nedaug, privalau kažką sugalvoti. Jos oda pakeitė spalvą į šleikščiai žalsvą atspalvį. Jos vis dar gyvas kūnas pradėjo pūti nors širdis dar plakė. Iš burnos virto tirštos gličios putos, akys užsivertė, pagelte vyzdžiai pasislėpė iki buvo matyti tik baltas akies obuolys. Rankų sąnariai netikėtu greičiu girgždėdami pasidavė ir jos ranka išniro į nenatūralią pusę. Aš visą gyvenimą netikėjau dievu, bet turėjau kažką daryti todėl paėmiau kryžių, kurį atsukau į ją, bet tai neturėjo jokio efekto. Priešingai, jos rankos pradėjo judėti nenatūraliais kampais su kiekvienu judesiu laužydamos kaulus. Tada.. Tada išgirdau jos balsą. Tiksliau švokštimą. Net nesu tikras ar tai vis dar buvo jos balsas. Jinai staiga pradėjo nevaldomai juoktis, su kiekvienu nauju oro įkvėpimu jos plaučiai vaitojo, šonkauliai įsirėžę į odą kilnojo liesą krūtinę, jos suprakaituotus marškinėlius sutepė tamsus kraujas iš burnos. Ji trumpam nutilo ir atrodo kažką bandė pasakyti. Man atrodo jinai kažką man norėjo pasakyti, bet nesugebėjo… Aš tik girdėjau jos pastangas įgarsinti mintis, kurių jos kūnas nesugebėjo išreikšti arba, kurių jai kažkokia nesuvokiama jėga neleido ištarti.
Priėjau arčiau ir palinkau link jos, kad galėčiau įsiklausyti ir suprasti. “Aš nukramtysiu mėsą nuo tavo kaulų”. Jinai netikėtai pradėjo visu balsu dusliai kvatoti ir mano veidą sutepė glitus kraujas iš jos burnos. Pastebėjau, kad jos burnoje trūko bent pusės dantų, kurie kruvini voliojosi ant grindų. “Kaip tau mano kraujas Styvenai, galbūt prieisi arčiau aš tau dar turiu ką pasakyti”. Mano kojos manęs tvirtai nelaikė ir pradėjo drebėti iš baimės. “Styvenai, nebūk toks įsitempes, ateik arčiau, padėk man… leisk ir man paragauti”. Jos kadaise gražus veidas visiškai nepriminė merginos su kuria planavau savo ateitį. Aš užsimerkiau tikėdamasis, kad viskas praeis, kad tai tik klaikus košmaras, kad man atsimerkus aš prabusiu, kad viskas grįš į vežias. Kai pramerkiau akis per porą centimetrų nuo mano veido į mane stebeilijo gelsvos lavono akys be vyzdžių, bet jos judėjo, jose buvo nesuvokiamos gyvybės. “O Styvenai, argi tu nemanai, kad aš graži”. Aš krūptelėjau ir atšokau per kelis žingsnius nuo jos, tada negalėdamas iš siaubo atitraukti akių nuo iškrypusios figūros pradėjau atbulom eiti link durų. Mano visas kūnas rėkė man bėgti, visi instinktai degė noru bėgti kuo toliau, niekada neatsigrežti ir negrįžti. Bet kažkas mane laikė. Nesuvokiama jėga neleido man pabėgti, neleido palikti šito sudarkyto pasityčiojimo iš mano merginos kūno. Mano akys prisipildė ašarų, aš norėjau tiesiog numirti, kad viskas baigtusi, nesvarbu kaip tiesiog, kad viskas baigtusi, kad manęs nekankintų, kad viskas įvyktų greitai ir man nebereikėtų matyti jos sudarkyto kūno. “Styvenai, tu manęs nepaliksi, tu manęs nepaliksi ir mane prižiūrėsi”. Jos žodžiai turėjo galios. Nežinau kodėl, bet aš negalėjau su ja nesutikti, viskas ką galėjau padaryti tai beviltiškai palinksėti sutikdamas su jos įsakymu.