Kai aš prabudau kambaryje vis dar buvo tamsu. Aš retai atsikeliu anksčiau negu man reikia. Tad pagalvojau galbūt mane pažadino kažkoks garsas. Esu tikras sapnavau kad mane žadina tėtis. Bet kambaryje buvau vienas. Tėvai miegojo kitame namo gale. Mane troškino todėl nuėjau į virtuvę vandens.
Mano dėmesį atkreipė atviros tėvų miegamojo durys. Jos kiek girgždėjo supamos skersvėjo. Įsipyliau puoduką vandens ir iš koridoriaus dar kartą žvilgtelėjau į tėvų kambarį. Mano akys apsiprato su tamsa ir aš pradėjau geriau įžiūrėti siluetus. Pro atvira langą siūbavo keletas tamsių šakų, mėnulio šviesoj kurdamos kraupius siluetus.
Lovoje gulėjo tik mano mama. Ji tyliai kvėpavo. „Tėti?“ sušnibždėjau. Pradėjau dairytis aplink kambarį ir mane išgazdino žmogaus figūra. Kampe nejudėdamas kažkas stovėjo. Netrukus atpažinau, kad tai tėtis. Staiga pribėgau prie mamos ir pradėjau ją purtyti melsdamas, kad jinai greičiau atsikeltų. Ji prabudo ir pažvelgė į mane apsiblaususiomis akimis. Po kelių bandymų paaiškinti kas nutiko, jos žvilgsnis pradėjo blaškytis po kambarį ir jinai pagaliau pastebėjo tėtį kampe. Jis šiuo metu kažką nerišliai murmėjo po savo nosimi.
Mamos akyse staiga susiformavo ašaros. Aš mačiau, kad jinai deda visas pastangas, kad susivaldytų, bet jai sunkiai sekėsi. Jos drebančios rankos mane apkabino ir ji atsikėlė iš lovos neatitraukdama akių nuo nejudančio tėčio. „Viskas gerai, grįžk į savo lovą, tėtis tik vaikšto per miegus“ tarė jinai, jos drebantis balsas išdavė baimę. „Ir prašau, neužsimink apie tai tėčiui, gerai?“ Aš palinksėjau.
Sekantį rytą tėtis elgėsi kaip visada. Niekas iš jo pusės neišdavė, kad vakar vyko kažkas neįprasto. Arba jis puikiai sugebėjo tai paslėpti arba jis nesuvokė kad naktį kaip beprotis kalbėjosi su siena. Kita vertus, tėčiui nematant mama vis į jį žvilgčiojo lyg kažko tikėdamasi. Kaip ir prižadėjau mamai, tėčiui apie vakarykščius įvykius nieko neužsiminiau. Jis atrodė netgi laimingesnis negu įprastai. Mes pavalgėm pusryčius ir tėtis išvažiavo į darbą. Man buvo atostogos ir mama šiandien nusprendė dirbti iš namų.
Vos tėtis uždarė duris mama atsisuko į mane. „Jokiu būdu, kad ir kas nutiktų, neužsimink kad jis vaikšto naktį. Prisiek, kad apie tai nekalbėsi niekam, visiškai niekam. PRISIEK man.“ Mane išgazdino jos užsidegusios akys, bet aš su viskuo sutikau ir prisiekiau, kad apie tai nekalbėsiu. „Tai gali pasikartoti, jeigu taip nutiks, tučtuojau man pranešk, kad ir kas bevyktų, leisk man žinoti ir neasiartink artyn prie tėčio. Nesikreipk į jį, nekalbėk su juo.“ Aš vėl linktelėjau. Mama nusišypsojo, „Viskas bus gerai.“
Porą savaičių atrodo, kad viskas grįžo į senas vėžes ir mes gyvenome kaip visada. Mama vis dar kartais nepatikliai žvilgtelėdavo į tėtį, bet iš esmės jos nerimas kiek atslūgo. Panašių atvejų daugiau nebuvo. Iki TO įvykio.
Aš vėl prabudau naktį. Iš karto supratau, kad kažkas negerai, nes pabudau nuo triukšmo, kuris sklido iš lauko. Išgirdau kūkčiojančios mamos balsą. Man išėjus į koridorių prieš mane atsivėrė vaizdas, kuris ilgam įstrigo atmintyje.
Tėtis stovėjo lauke už miegamojo lango ant stambaus kelmo. Jo rankose virvė vienu galu užrišta ant medžio šakos, kitą galą jis murmėdamas rišosi ant savo kaklo. Mama stovėjo šalia jo nedrįsdama jo paliesti, bet ašarų pilnu veidu. Tėčio veide švytėjo plati palaiminga šypsena.
Aš perbėgau tėvų miegamąjį ir perlipau langą. Pribėgęs prie tėčio pradėjau jį purtyti, mano mama bandė mane sustabdyti, bet aš nekreipiau į tai dėmesio. Po kelių papurtymų tėtis prabudo iš transo ir jo veide atsirado nuostabos išraiška. Šią greitai pakeitė pyktis, bet jis jį akimirksniu suvaldė.
Tėtis nieko nesakydamas drebančiom rankom nusirišo virvę. Mama ėjo nuo jo atatupstomis ir aš stovėjau be žodžių. Jis man sukuždėjo „Aš atsiprašau, dabar bus viskas gerai“.
Nuo tos nakties jis pasikeitė. Aš beveik niekada nemačiau jo šypsantis. Mūsų šeima pradėjo birėti. Praėjus kelioms savaitėms po įvykio tėtis dingo iš namų. Vieną rytą prabudus jo nebebuvo. Mama net neatrodė nustebusi. Nesakau, kad jinai nesijautė prislėgta, bet panašu, kad jinai to ir tikėjosi.
Aš iki šiol kartais prabundu, nes man atrodo, kad girdžiu garsus. Man visada atrodo, kad jie sklinda iš už lango. Nežinau ar tai tik mano pasąmonėje įstrigęs vaizdas kurį aš nuolatos sapnuoju, bet kai pažvelgiu į lauką1 galiu prisiekti, kad matau ant virvės siūbuojantį siluetą.