Kiek pamenu visą mano gyvenimą tėvai kiekvieną rudenį mane išveža pas tetą. Jie ją taip vadina. Iš tiesų nežinau ar jinai tikra mano teta. Man atrodo jie nelabai žinojo kaip ją įvardinti jaunam vaikui ir kadangi visi suaugę vaikui yra dėdės ir tetos, toks pavadinimas prilipo. Nežinau koks jos tikras vardas. Nežinau jokių kitų giminaičių kurie būtų ją matę. Net mano jaunesnė sesė niekada nebuvo pas tetą. Nepaisant to, kiekvienais metais Spalio mėnesį tėvai mane veža į keistą trobelę prie miško kur aš praleidžiu kelias savaites.
Neatrodo, kad patys tėvai labai norėtų mane išvežti pas tetą. Kiekvieną Spalį aš matydavau rūpestį jų veiduose ir jie vis dažniau tyliai kažką šnibždėdavo, kai manydavo kad niekas jų negirdi. Kartais tokie tylus pokalbiai virsdavo didžiuliais kivirčais. Galiausiai mano mama verkdama sakydavo „Mes turime kažką daryti, tai negali tęstis…“ ir tėtis bandydavo ją nuraminti, bet jam nesisekė ir jo paties balse atsirasdavo neužtikrintumo gaidos. Taip kiekvieną Spalį.
Aš užaugau mieste. Tuo tarpu teta gyveno tolokai nuo mūsų kažkokioje pamiškėje. Nuoširdžiai kalbant niekada nemačiau jokio namo greta ten kur jinai gyveno. Nors kita vertus, mes visada važiuodavome tuo pačiu keliu todėl negaliu tiksliai pasakyti, kad aplinkui tikrai nebuvo jokio namo.
Atvažiavęs aš niekada neišeidavau iš jos kiemo. Mano tėvai kiekvieną kartą mums važiuojant pas tetą priversdavo mane prisiekti kad ir kas nutiktų neišeiti iš jos kiemo, tada išleisdami mane stipriai apkabindavo. Neretai matydavau ašaras jų akyse ir man būdavo be proto graudu ir gaila jų, todėl niekada nekildavo mintis prieštarauti. Pamenu kai buvau labai mažas manydavau, kad mane taip baudžia, nes aš padariau kažką blogo, bet niekaip nesuprasdavo už ką.
Tėvai nelydėdavo manęs iki durų ir Teta niekada neišeidavo pasitikti. Vienas pereidavau jos apleistą kiemą. Veja akivaizdžiai nebuvo pjauta niekada. Kai dar buvau mažas aukštos žolės užstodavo mano vaizdą ir einant pro siaurą asfaltuotą takelį jausdavausi patekęs į džiungles. Net ir asfaltas vietomis įtrūko ir žolės veržėsi pro tarpus. Tačiau vieną vasarą paaugau kelioliką centimetrų ir pagaliau galėjau matyti toliau negu aukštos žolės. Taip išsiaiškinau, kad jos kieme yra senos apleistos vaikiškos supynės. Po langais turbūt vešėjo gėlės, nes stambūs akmenys juosė nedidelį ruoželį. Tik paaugęs pastebėjau pro apsiblaususį langą vos matomą sulinkusį šešėlį.
Einant link durų drebėdavau visu kūnu nuo galvos iki kojų. Mane apimdavo siaubas kai pabelsdavau į duris ir girdėdavau ateinančius lėtus duslius žingsnius. Jas atidarydavo senyva moteriškė. Nežinau koks jos tikslus amžius ir niekada neklausiau. Kai pirmą kartą ja pamačiau jinai atrodė taip lyg galėtų būti devyniasdešimties, tačiau nebūčiau nustebęs jei kas pasakytų, kad jai netoli šimto. Mane kiek glumino tai, kad jinai man paaugus vis dar buvo tokia pati kokią prisimenu ją vaikystėje. Jos veidas buvo nusėtas daugybės raukšlių, tačiau atrodo, kad per 15 metų, kaip aš ją lankau jinai nepaseno nė dienos. Jos plaukai buvo visiškai žili, tačiau tikėčiausi, kad tokio amžiau moteris negebėtų pakilti nuo lovos. Nepaisant amžiaus jinai niekada nesiskundė dėl savo sveikatos ir nors sunkiai, vis dar vaikščiojo kilnodama kreivas kojas ir šlepetėpis braukdama dulkes nuo purvino grindinio.
Pravėrus duris jinai šiurkščiu gergždinčiu balsu visalaik iškošdavo tą patį klausymą „Kodėl neatvažiavai anksčiau, užeik“. Aš visada atsakydavau tą patį „atvažiavau tada kada atvežė tėvai“ tai buvo visiška tiesa. Jinai patylom sumurmėdavo kokie jie nedėkingi ir toliau burbėdama mostelėdavo ranka užeiti į vidų. Jos tamsios akys niekada nenuleisdavo žvilgsnio nuo manęs. Maža burna ir kietos plonos lūpos visada būdavo kietai sučiauptos ir suformuodavo smulkias raukšles aplinkui burną. Mano ausis visalaik nemaloniai suerzindavo kažkoks keistas garsas. Tarsi pro sukąstus dantis jinai čepsėtų seilėmis vis neatitraukdama akių nuo manęs. Kiekvieną kartą mane nukrėsdavo šiurpas. Tai viena keisčiausių akimirkų mano gyvenime, kuri vis pasikartoja kiekvieną Spalį ir jau Rugsėji aš pradedu jausti nerimą, žinodamas kad neužilgo turėsiu keliauti pas Tetą.
Nemanau, kad jinai kada nors tvarkė kambarius. Kiekvienais metais aš nustebdavau kad ant jos lentynų ir grindų atsiranda didesnis dulkių sluoksnis, tarsi jinai namuose net nevaikščiotų. Apart dulkių įėjus viskas atrodydavo lygiai taip pat. Ant langų tupėjo bent tuzinas musių ir pro mažus apdergtus langus neprasiskverbė joks šviežios saulės spindulys. Viduje tvyrojo seno žmogaus, pelėsių ir sunkus sieros kvapas. Medinės sienos vietomis buvo pajuodusios nuo įsimetusio puvėsio ir kambariuose visalaik tvyrojo drėgmė.
Nežinau kodėl tėvai mane veždavo pas „Tetą“. Vienintelis jų paaiškinimas buvo tai, kad jie neturi kito pasirinkimo ir išpešti kažką daugiau buvo beprasmiška. Tetos to klausti bijojau, tiesą sakant aš net bijojau pažvelgti į jos akis. Man atrodydavo, kad jinai jų neturi ir jos akiduobėse tėra beribė juoda tuštuma. Čia, be abejo, nebuvo ką veikti. Trobelėje net nebuvo elektros, neveikė telefono ryšys ir nesiekė internetas. Teta turėjo lauko tualetą ir šulinį iš kurio semdavosi vandens. Tiksliau vandenį jos paliepimu semdavau aš. Jinai su vos matoma baime atlydėdavo mane prie šulinio. Ir man leidžiant kibirą žemyn murmėdavo „Gilus šulinys. Tamsus šulinys.“ Aš drebėdavau, nes jinai tyliu balsu tai kartodavo man tiesiai į ausį, stovėdama per kelis centimetrus nuo manęs už nugaros. Be proto bijojau, kad jinai manęs neįstumtų į šulinį. Bet jai niekada nekilo tokia mintis.
Tačiau pačios baisiausios būdavo naktys. Spali lauke temsta anksti. Kadangi Teta neturėjo elektros kažkuriuo momentu trobelė pasidarydavo visiškai tamsi. Aš įtariu, kad jinai eidavo labai anksti miegoti, nes, kai pilnai sutemdavo jos niekur nebūdavo matyti. Ir aš niekada nedrįsau užeiti į jos kambarį. Tik džiaugdavausi, kad jos pagaliau nėra šalia. Kai ateidavo laikas miegoti, neramiai užmigdavau. Prisiekiu kiekvieną kartą man miegant sapnuodavau pačius baisiausius košmarus ir kiekvienas iš jų buvo susijęs su tetą. Kartais aš eidavau iki šulinio ir jinai kaip visada mane atsekdavo, tik sapne jinai stovėdama už manęs uždėdavo šlapias rankas ant mano pečių ir staiga aš krisdavau į šlapią šulinio bedugnę. Bet net ir nukritęs neprabusdavau. Dugne pro šulinio viršų matydavau mažą šviesos ruoželį ir jos sukrypusią palinkusią figūrą kuri prisiekiu net iš toli man atrodė, kad kreiva šypsena šypsojosi sukrypusiais pavieniais geltonais dantimis. Tuomet iš kažkur tarsi visai šalia išgirsdavau jos balsą „Gilus šulinys. Tamsus šulinys.“ Galiausiai jos figūra uždengdavo šulinio dangtį ir bet kokia šviesa dingdavo, mane supdavo tik teliuškuojančio vandens garsas. Tada pro sėklų vandenį pajusdavau šleikščias rankas, kurios už kulkšnų sugriebia abi mano kojas ir įtraukia po tamsiu vandeniu. Kiekvieną kartą sapnuodamas žinodavau viską kas įvyks, kiekvieną žingsnį ir kaip viskas baigsis tačiau, kad ir kiek stengčiausi negalėjau valdyti savo kūno ir neturėjau jokios valios elgtis kitaip.
Kitą kartą sapnuodavau, kaip supuosi ant supynių ir mane kažkas supa, tačiau negaliu atsisukti ir pažiūrėti kas. Kai supynės pradėdavo grįžti atgal ir pasiekdavo aukščiausią tašką išgirsdavau jos tylu čepsėjimą ir šleikščios šlapios rankos mane stumtelėdavo į priekį. Ant kaklo jausdavau jos gendančios burnos dvoką.
Kitą kartą sapnuodavau, kad prabundu nakti, nes kažkas krebžda rūbų spintoje prie lovos, sukaupęs visą drasą perbėgu per kambarį ir atsidarau duris. Kitos durys mane veda į lauką ir galiausiai sprintuodamas perbėgu per tamsų kiemą ir perlipu žemus vartelius. Kitoje vartelių pusėje pasuku miško link. Aš ir vėl nevaldau savo kūno ir įbėgų į tankų mišką. Po kelių žingsnių tarp tamsių medžių, išgirstų jos klaikų klyksmą ir matau, kad jinai pakyla virš namo ir sklesdama savo purvinomis drapanomis atbėga iki manęs. Mano žingsniai pasidaro be galo sunkūs ir lėti. Kad ir kiek stengčiausi atrodo, kad bėgu įbridęs į vandenį ir niekaip negaliu pabėgti toliau. Tuomet jinai prisiartina visai šalia ir jos šlapios rankos mane pagriebia. Ir vėl prabundu.
Panašūs sapnai kankindavo kiekvieną naktį ir pasibaigdavo tik grįžus namo. Tačiau užtrukdavo bent kelias savaitės kol aš pilnai atsigaudavau ir galėdavau grįžti į normalų gyvenimą.
Dienos pas tetą irgi visos praeidavo labai panašiai. Aš galėjau vaikščioti po namus nevaržomas išskyrus jos kambarys visalaik būdavo užrakintas nepriklausomai nuo to ar jinai buvo viduje ar ne. Aš likdavau su savo mintimis, kurios visalaik sukosi apie praeitos nakties košmarą arba spėliojo kokį košmarą sapnuosių šią naktį. Aš galėjau išeiti į jos nepraeinamomis žolėmis apaugusį kiemą, tačiau man žinoma pasak tėvų nebuvo leista užeiti už vartelių. Teta niekada neužsiminė apie draudimą ar kodėl jis galioja. Visą gyvenimą klausiau vienos taisyklės kurios tėvai liepė laikytis, tačiau šį Spalį nusprendžiau, kad daugiau nekentėsiu. Būdamas pas tetą visas naktis iš baimės vos įstengiau užmigti ir, kai tik sąmonė nugrimzdavo į saldų miegą prasidėdavo naujas košmaras, tada jis baigdavos tačiau iš karto prasidėdavo naujas. Su lyg kiekvienais metais košmarai darėsi vis ilgesni ir per naktį aš jų susapnuodavau vis daugiau. Tai tapo nepakeliama.
Po praeitos nakties sapno nusprendžiau, kad daugiau negaliu pakęsti buvimo jos namuose. Todėl sulaukiau nakties pabėgti, tyliai išsliūkinau iš savo kambario ir atidariau neužrakintas lauko duris. Visai kaip sapne peršokau neaukštą tvorą ir nieko netrukdomas išbėgau į kelią. Kad manęs teta negalėtų matyti įbėgau po miško medžių uždangą ir nusprendžiau keliauti palei kelią, kuriuo žinojau tėvai mane atveža. Manęs niekas nesivijo iš namo. Jokia ranka manęs nepasiekė iš nugaros ir kojos ėjo lengvai, be jokio sunkumo. Po kelių valandų ėjimo priėjau nedidelę gyvenvietę, kur man beperstojo beldžiant į duris jas atidarė senyvas vyras. Jis iš pradžių atrodė suirzęs, tačiau pamačius mane pyktį veide staiga pakeitė nuostaba ir liūdesys. Jis paklausė iš kur aš einu ir aš papasakojau, kad pasiklydau eidamas iš tetos ir noriu namo. Vyras manęs daugiau nieko neklausinėjo. Paprašiau, kad man leistų pasinaudoti telefonu. Mum bekalbant atėjo ir jo senyvo amžiaus žmona ir jos veide irgi atsispindėjo liūdesys. Vyras leido paskambinti telefonu ir aš pirmiausia surinkau tėvų numerį, tačiau, kad ir kiek skambinčiau niekas neatsiliepė. Jau po pirmo skambučio jie man pasiūlė geriau paskambinti policijai, tačiau aš pasidaviau tik po gerų dešimties minučių. Per tą laiką jie iškvietė policiją. Ši atvyko beveik iš karto. Vidutinio amžiaus kiek žilstelėjęs policininkas veide turėjo tą pačią gailesčio miną. Jis kurį laiką kalbėjosi su senyvo amžiaus šeimininkais ir galiausiai sutiko nuvežti mane namo.
Mums atvažiavus aš tikėjausi, kad manęs iš karto atbėgs mano tėvai ir aš galėsiu grįžti į jų glėbį. Tačiau, kad ir kiek belsčiausi į duris niekas jų neatidarė. Šviesos jau buvo išjungtos. Mano laimei mes laikome paslėptą atsarginį raktą ir aš patekau į vidų.
Nuo to laiko, kai grįžau praėjo savaitė. Nuo tada nemačiau tėvų, sesės ir nieko negirdėjau iš tetos. Kiekvieną naktį sapnuoju tuos pačius košmarus nuo kurių baigiu išprotėti. Kartais net diena girdžiu jos balsą ir jaučiu burnos dvoką. Man atrodo, kad jinai tuoj išlįs iš užrakinto tėvų kambario. Nakti nenustoja krebždėti mano spinta ir prisiekiu, bet kieme anksčiau neturėjome apleisto šulinio. Bet dabar jis stovi netoli žemų vartelių žolėmis apaugusiame kieme.
Čia viena mano megstamiausių istorijų Jūsų kanale, ko aš norėjau – tai klausyti istorijos, kartais ir neskaityti. Deja, vaizdo įrašas yra privatus, todėl negaliu klausyti. Ar kokiais būdais galite padaryti taip, kad būtų galima klausyti istorijos, o ne skaityti? Aišku, gerbiu ir dėkoju už Jūsų istorijas, sunkiai įdėtą darbą.