Mano pirmas Tinder pasimatymas įvyko prieš kiek daugiau nei penkerius metus, tai nėra itin šiurpi istorija, tačiau ją puikiai atsimenu iki šiol. Nesakysiu, kad tai buvo pirmas ir paskutinis bandymas per Tinder’į rasti merginą, nes tai būtų ne tiesa. Bet po šio įvykio tapau gerokai atidesnis naudodamasis programėle.
Nežinau ar pamenate, bet prieš penkerius metus Tinder’is klestėjo, tuo metu dar nepradėjo kurtis kitos populiarios pasimatymų programėlės ir Tinderis buvo praktiškai vienintelė normali programa. Visi vieniši mano draugai ja naudojosi ir juokingi Tinder pasimatymai tapo karšta tema tarp mūsų. Aš tikėjausi nenusileisti iki jų lygio ir nepradėti naudotis programėle, tačiau būti vieninteliam išskirtam iš grupės, nes neturi kažkokios kvailos programėlės irgi buvo nesmagu. Kad ir kaip bebūtų, galiausiai Tinderis atsirado mano telefone. Galbūt aš nesu pats išvaizdžiausias vaikinas pasaulyje, tačiau man niekada nereikėjo gėdytis savo išvaizdos. Tad tikėjausi su Tinderiu susilaukti sėkmės. Mano nemaloniai nuostabai prasvaipinus šimtą merginų mano sąraše buvo du match’ai ir nei viena nerodė jokio noro atrašyti į mano žinutes. Tuo baigėsi mano pirmas pusvalandis su Tinderiu, po kurio telefoną padėjau kiek į šoną, kad neprimintų apie mano neišsipildžiusius lūkesčius.
Tačiau istorija tęsėsi kitą dieną, man prabudus aš gavau naują pranešimą iš Tinderio. Kažkas su manimi sumachin’o. Maloni šiluma užliejo kūną. Mano veide iš karto atsirado šypsena ir nieko nelaukdamas įsijungiau programėlę. Mach’ų sąraše atsirado gan simpatiška mergina. Juodi, ilgi plaukai. Liekna figūra ir simpatiškas veidas. Ko dar daugiau reikia pamaniau. Negana to, jinai atrašė į mano ne itin originalias žinutes. Atrodo kad ir ką lėkšto jai parašyčiau jinai nuoširdžiai atrašydavo. Po 15 minučių beprasmio susirašinėjimo aš pasiūliau mums susitikti beveik tikėdamasis, kad jinai sugalvos kokią mandagią priežastį atsisakyti. Bet mano didelei nuostabai po kelių sekundžių jinai atsiuntė trumpą atsakymą: „Mielai, kada ir kur?”. Mane užplūdo džiaugsmo, sumišusio su baime, pasididžiavimu ir nekantrumu jausmų mišinys. Bijodamas, kad jinai apsigalvos nusprendžiau pasiūlyti susitikti tą patį vakarą. Jinai, žinoma, atsakė teigiamai. Rankos sudrėko nuo prakaito, bet jeigu iki galo tai iki galo masčiau. Visiškai nežinojau ko tikėtis iš programėlės ir nežinojau ar tai normalus pokalbis ar vienas keistesnių, nes tai buvo pirma mergina kuri atrašė. Man į galvą neatėjo pasitarti su draugais. Nenorėjau rodyti savo gėdingo chat’o ir beviltiškų rezultatų. Jeigu pavyks su ja susitikti pasigirti galėsiu vėliau masčiau.
Prieš vakarą nusiprausiau, išsirinkau pačius šviežiausius rūbus, kurių paprastai niekada nevilkiu, nes ko gero jie man net netinka, bet nesvarbu. Pasikvepinau gerokai per daug kvepalų, pamasčiau apie keletą dalykų apie kuriuos galėčiau kalbėti ir užmužti tylą ir išėjau pro duris. Mes susitarėmė susitikti parke netoli mano namų todėl ėjau pėsčias. Jinai sutiko atvažiuoti iki sutartos vietos, nežinau kaip toli jinai gyveno. Tiesa, apie tai, kad gyvenu šalia neužsiminiau. Nenoriu naudoti tikrų vardų todėl tarkim, kad jos vardas Karolina, o aš Lukas.
Kai atėjau į sutartą vietą jinai jau laukė manęs. Tiesiog sedėjo ant suoliuko. Nežiūrėjo į telefoną, tiesiog stebėjo į tolį ir kažką murmėjo, greičiausiai kalbėjo su savimi laikydama sugniaužtą kumštį, pagalvojau galbūt jinai nebus viena iš tų merginų kurios nepakelia akių nuo telefono ekrano ir nepamaniau nieko keisto, visi kartais užsigalvoja ir kalba su savimi. Be to iš karto apsidžiaugiau, kad jinai atrodo taip kaip nuotraukose. Kol kas neblogai. Galėjo būti daug blogiau. Mano draugai ne kartą minėjo, kad merginos mėgsta pasikviesti draugę į pirmą pasimatymą ir apie tai nepranešti vaikinui ir dažnai realybėje atrodo, švelniai tariant, kitaip.
Neatrodo, kad jinai mane matė ir aš supratau, kad jau kokią minutę stoviu ir nedrįstų prie jos prieiti. Pagaliau prisiartinau ir tariau „Labas…. aš… aš Lukas“. Jinai neskubėdama atsisuko mano pusėn. Jos veide atsirado didelė šypsena, žanduose susiformavo nedidelės mielos duobutės. „Labas” atsakė jinai atsistodama. Tada pirma padavė man ranką ir tvirtai paspaudė. Pastebėjau, kad jos kairė koja kiek šlubuoja, tačiau nusprendžiau nieko neklausti. Viskas buvo kiek geriau nei tikėjausi. Mes kalbojomes ir jeigu nepaisyčiau trumpų nejaukių pauzių viskas buvo okay. Kita vertus, jinai visą kelią šlūbavo, jeigu iš pradžių tai atrodė vos pastebima, dabar tai tapo labai akivaizdu ir kažkodėl po pusvalandžio vaikščiojimo man atrodė, kad jau per vėlu klausti kas nutiko jos kojai, nutariau apsimesti, kad nepastebiu. Matydamas jos vargą pasiūliau atsisėsti kokioje kavinėje, tačiau jinai mane užtikrino, kad jai patinka būti parke ir jinai nemėgsta būti tarp daug žmonių, aš per daug nesiginčijau todėl likome parke. Man atrodo jos šlubavimas labiau veikė mane negu ją, nes jinai nenustojo šypsotis. Galiu prisiekti, kad jos šypsena vis platėjo ir tai mane kiek neramino. Kas iš pradžių atrodė miela pradėjo atrodyti kiek manijakiška. Be to jos šypsena neturėjo nieko bendro su tuo ką aš pasakojau. Kelis kartus pamėginau specialiai papasakoti kokią liūdnesnę istoriją, tačiau jos šypsena niekur nedingo. Atrodo, kad jinai galvoje turėjo susikūrusi savo vaizdinį, kurį matydama negalėjo nustoti šypsotis.
Aš užaugau aktyviai netikinčioje šeimoje tad mano tėvai niekada manęs nemokė apie religiją. Esu priėjęs pirmą komūnija, nes mokykloje atrodė, kad visi taip daro. Tačiau taip elgiausi tikrai ne dėl to, kad giliai tikėčiau. Nepaisant to, mūsų kalba kažkaip pakrypo apie religiją. Sakyčiau tai buvo gan staigus temos pakeitimas, nes vienu momentu aš kalbėjau apie tai kaip mokykloje lankiau šokius, o kita akimirką jinai mane pertraukė klausimu kada paskutinį kartą buvau bažnyčioje.
Man atsakius, kad nepamenu jinai toliau neatlyžo ir paklausė kada paskutinį kartą ėjau išpažinties. Pagalvojau, kad jinai taip nori išgirsti kokią idomesnę istoriją iš manęs, tad pasakiau, kad seniai nebuvau ir paklausiau ar jinai nori išgirsti mano nuodemes? Jai mano atsakymas matomai nelabai patiko, nes jinai tik susiraukė, jos šypsena dingo nuo veido. Jinai atsakė, kad tik kunigas gali išgirsti mano išpažintį. Ooookay… Pagalvojau. Po tokio trumpo pokalbio nežinojau ką pridėti. Jinai daugiau neatsisuko į mane. Aš mėginau toliau vesti pokalbį klausdamas atsargių klausimų ir kalbėdamas praktiškai apie orą, tačiau jinai į tai visiškai nereagavo. Galiausiai kažkuriuo momentu netarusi nė žodžio ji sustojo, atsisuko į mane ir tarė „Aš nuo čia eisiu namo.“ Kad ir kaip tai keistai atrodė pajaučiau palengvėjimą, neatrodo kad jinai būtų norėjusi tęsti mūsų pokalbį. Jinai ištraukė iš kišenės ranką ir ją atkišo man. Rankos paspaudimu mes atsisveikinome.
Kurį laiką stovėjau parke laukdamas kol jinai nueis pakankamai toli, kad galėčiau jos nematomas pradėti eiti namų link. Pagalvojau, kad kol viskas šviežia galvoje papasakosiu istoriją draugui. Įkišau ranką į kišenę ir išsitraukiau telefoną. Pasirodo mano telefonas buvo kruvinas. Tiksliau kruvina buvo mano ranka ir su ja aš ištepliojau telefoną. Tačiau, kad ir kiek žiūrėčiau atrodė, kad ant jos nėra jokios žaizdos ir kraujas ne mano.
Nusprendžiau palaukti ir dar niekam neskambinti, pirmiausia nuskubėjau namo nusiplauti rankų, kas tik patvirtino, kad kraujas buvo ne mano, nes ant jų nebuvo jokios žaizdos. Pagaliau įsijungiau telefoną ir peržvelgiau tinderį. Jinai mane jau buvo unmachinus. Dėl to per daug nesukau galvos, nes jei ne jinai pats būčiau tą padaręs. Mano laimei viskas taip baigėsi. Daugiau jos nemačiau. Tad pirmas Tinderio pasimatymas nebuvo pats sėkmingiausias, bet manau galėjo būti ir blogiau.