Mano mokykla nebeegzistuoja. Tik taip tai galiu apibūdinti. Jinai dingo iš visų įrašų ir atminties. Aš galėčiau praleisti valandas ieškant ir vis tiek jos nerasčiau. Nesu tikras ar aš tik sapnavau apie ją ar aš išprotėjau kol nesuradau žmogaus, kuris patyrė tą patį. Dėl privatumo nenaudosiu jos tikro vardo ir vadinsiu ją Sara.
Mes nuėjome į vietą, kur atsimename jog buvo mokykla ir jinai vis dar ten. Tačiau niekas kitas jos nemato išskyrus mus, nes kai mes kalbame apie mokyklą žmonės į mus žiūri tarsi mes išprotėje.
Aš nusprendžiau pakilti laiptais iki duru, tuo tarpu Sara žiūrėjo pro mokyklos langą. Durys buvo užrakintos ir šviesos išjungtos. Kol kas nepastebėjome nieko keisto. Aš pradėjau eit ieškoti Saros, bet kai ką pastebėjau.
Vienas kambarys turėjo įjungtas šviesas ir jame tarsi per pamoką sėdėjo mokiniai. Aš pradėjau stebėti. Kambary nebuvo mokytojo, tačiau mokiniai vis tiek klausinėjo klausimų ir sėdėjo tyloje kol pagaliau suvokdavo atsakymą. Kas mane iš ties išgasdino yra tai jog vienu momentu jie visi atsisuko į manę. Jie visi atrodė tarsi be garso rėktu ir tada šviesos dingo ir atėjo Sara.
Ji man pasakė, kad aš atrodau tarsi išvydęs vaiduoklį. Kai papasakojau ką mačiau, jinai nustebus atsakė, jog visa vieta atrodo apleista.
Visą kitą savaitę mane sapnuose kamavo tai ką aš mačiau toje mokykloje. Kiekvieną kartą aš sapnuodavau tą patį vaizdą iš kito žmogaus perspektyvos. Pirmiausia mačiau vaizdą iš savo perspektyvos pro langą. Kitą naktį viską mačiau moksleivio akimis. Trečią naktį vaizdas buvo iš mokytojo perspektyvos. Ketvirtą naktį viską mačiau įvairių mokinių akimis. Penktą ir šeštą kartus vaizdą mačiau vieno moksleivio akimis. Tačiau septintą kartą vaizdas buvo matomas iš ventiliatorių pozicijos, tai buvo vienintelis kartas kai kažką išgirdau, tai buvo rėkiančių moksleivių garsas. Aš paskambinau Sarai, tačiau jinai neatsiliepė. Visaip bandžiau su ja susisiekti, galiausiai vis tiek nepavyko. Nusprendžiau ją aplankyti, tačiau duris atidarė Saros tėvai. Mano nuostabai jie neigė jog apskritai kadanors turėjo dukrą.
Grižau prie mokyklos ir pradėjau ieškoti iėjimo. Durys buvo užrakintos ir langai tvirti. Aš krūptelėjau. Aplinka pasidarė gerokai šaltesnė. Atrodo jog nieks nepastebėjo mano ketinimų įsilaužti į pastatą.
Ant žolės pamačiau lapuką. Pakėliau jį, tai buvo prastai nupieštas piešinys, kuriame buvo grupė plačiai išsižiojusių vaikų. Manau jie rėkia. Pradėjau skubiai bėgti. Tuo momentu pasijaučiau labai nesaugiai.
Nesu tikras kas vyksta, bet aš galimai tuoj išnyksiu kaip ir Sara. Nesu tikras ar turėčiau grįžt prie mokyklos dar kartą ar turėčiau jos vengti. Tačiau tai yra ispėjimas, nebandykite surasti “Light Field” vidurinės mokyklos, jinai neegzistuoja.
Nebandykite surasti “Light Field” vidurinės mokyklos. Jinai neegzistuoja.
2 dalis
Aš grįžau į Light Field mokyklą ir vis dar bandau suvokti ką ten mačiau. Tačiau pirma manau turėčiau papasakoti kas įvyko kai itikinau draugą, kuris neturi jokių prisiminimų apie mokyklą ją aplankyti
Mes atvykome į mokyklą ir buvo be proto šalta. Mano draugas, Džeksonas taip pat pajuto šaltį, tačiau mokykla jam buvo nematoma.
Žiūrėdamas tiesiai į mokyklą Džeksonas atrodo mate kiaurai ja. Mano bandymai jį įtikinti, jog čia stove didelis pastatas buvo bergždi, tačiau man šovė į galvą ideali mintis ją nufilmuoti. Deje tai tik dar labiau suerzino mano draugą, nes mokykla ir kameros įraše nebuvo matoma. Džeksonas jau beveik nusprendė eiti namo, kai aš jį atvedžiau prie pat mokyklos ir jo didžiai nuostabai jis sugebėjo užčiuopti čia esančia sieną, nors jos ir nematė. Iš nuostabos Džeksonas vos nenualpo ir ši kelionė tuo ir užsibaigė. Tačiau aš turėjau planų čia grįžti už keletos valandų.
“Čia nieko nėra” tare Džeksonas.
“Ne. Light Field tikrai čia. Žiūrėk, aš atsirėmęs į sieną.” atsakiau aš.
“Niekada nebuvo tokios vietos kaip Light Field mokykla. Jinai niekad neegzistavo! Ar gali tai suvokti savo užsispyrusiomis smegenimis!” Piktai atsakė Džeksonas.
“Jinai tikra… aš įrašysiu tai. Ir parodysiu tau įrašą. Aš juk negaliu vietoj suredaguoti ir pakeisti video medžiagos” Bandžiau įtikinti Džeksoną
Aš įrašiau mokyklos vaizdo medžiagą ir jinai akivaizdžiai matėsi įraše. Parodžiau tai Džeksonui, tačiau jis vis tiek negalėjo matyti mokyklos.
“Nematau jokios mokyklos… Man atsibodo, einu namo” tare Džeksonas
“Prašau! Tiesiog pamėgink ją užčiuopti” bandžiau įtikinti jį.
“Gerai! Nors garantuoju, jog čia nieko nėra..” Tarė Džeksonas prieš atsitrenkdamas į mokyklos sieną.
“Velnias, čia tikrai yra kažkokia siena” sumurmėjo Džeksonas
Man grįžus vienam, nors diena buvo šilta, aplink mokyklą pradėjo formuotis šalna. Visa aplinka pasidarė gerokai šaltesnė. Vėl gi, aš pamėginau išdaužti mokyklos langus, tačiau man nepavyko. Nusprendžiau apsižvalgyti ir pažiūrėti galbūt rasiu kanors. Po pusės valandos paieškų nepavyko nieko rasti ir aš nustojau bandęs. Tada nusprendžiau atidaryti mokyklos duris. Nesitikėjau, kad durys bus atrakintos, bet jos lengvai atsidarė. Tik pravėrus duris mane apėmė siaubas. Norėčiau, kad niekad nebūčiau jų atidaręs.
Koridorius ir laiptai skendėjo tamsoje, tačiau viskas kol kas atrodė normalu. Kita vertus, mano instinktai man liepė kuo greičiau nešdintis iš tos vietos. Bandžiau nekreipti į tai dėmesio ir nusprendžiau įeiti į kambarį, kur mačiau rėkiančius vaikus.
Įėjus pamačiau tą patį matytą vaizdą. Nebuvo jokio mokytojo, vaikai kažką rašė, klausinėjo dalykų ir kažką šnekėjo. Kaip ir praeitą kartą jie staiga visi vienu metu atsisuko į mane, tik šį kartą ne saugiai stovintį už lango, o prie atvirų durų.
Aš sustingau. Norėjau pajudėti, tačiau mano kūnas to negebėjo padaryti. Vaikai staiga atsistojo, visi vienu metu ir greitai pradėjo bėgti link manes sustingusio prie durų. Man derėjo kuo greičiau išeiti iš pastato, tačiau aš nusprendžiau bėgti laiptais. Kelis kart užkliuvau, tačiau atrodo sėkmingai pabėgau.
Na, dabar ko gero tikitės kliše pentagramos ar kažko panašaus, bet aš pamačiau ne tai. Apsižvalgius už akių užkliuvo vienintelis šviestuvas. Jis nebuvo įjungtas, tačiau jį išbandžius jis veikė. Visos klasės buvo beveik tuščios išskyrus tai jog kiekvienoje radau po vieną knygą. Kiekvienoje klasėje gulėjo ta pati knyga. Didelė su rudu odiniu viršeliu. Jos puslapiai buvo išskyrus numeraciją. Paskutinis puslapis pažymėtas kaip 925. Aš įtariu, jog šis skaičius kažką reiškia, tačiau nesu tikras ką.
Knyga buvo tuščia, be pavadinimo. Nusprendžiau vieną knygą pasiimti su savimi, įtariu jog tai buvo klaida. Toliau apvaikščiojau visą aukštą, tačiau neradau nieko naujo. Nieko kas paaiškintų kodėl kiti negali matyti šio pastato ar kodėl čia žmonės atsiranda iš niekur nieko. Buvo tylu iki išgirdau pažįstamą balsą. Saros balsas skambėjo tamsoje, bet aš negalėjau suprasti ką jinai sakė, kadangi jos balsas buvo labai tylus ir užslopintas. Iš to ką išgirdau panašu jog jinai rėkė arba verkė.
Pradėjau skubiai bėgti. Buvau visai pamiršęs apie vaikus, nusileidus laiptais pamačiau juos stovinčius abiejose koridoriaus galuose. Jie tiesiog žiūrėjo į mane, nejudėdami, net nekvėpuodami, tiesiog žiūrėjo.
Kai pro juos prabėgau jie neatsisuko, stovėjo ramiai tarsi laukdami, bet kai tik išėjau pro mokyklos duris vaikai pribėgo prie durų ir pradėjo rėkti, o tuomet jas trankyti bei draskyti ilgais nagais. Atsisukęs pastebėjau, jog jų akys buvo juodos ir rankos su ilgais aštriais nagais.
Niekada taip greitai nebėgau namo.
Galiausiai grįžęs į savo namus neradau tėčio, kuris dar ryte buvo čia. Mano mama sedėjo prie stalo ir gėrė kavą, tarė man “labas” kai tik mane pastebėjo.
Jau tikėdamasis blogiausio paklausiau mamos kur tėtis.
Ji atsakė jog jis išėjo dar prieš man gimstant
Mane tai šokiravo. Kad ir kaip keistai skambėtų aš džiaugiaus kad jis bent vis dar egzistuoja, žmonės jį atsimena. Taip jis dingo ir istorija pasikeitė, tačiau jis vis dar egzistuoja! Matyt aš įpratau tikėtis blogiausio.
Žinau, jog kai kurie žmonės manimi netiki, mano jog tai netikra, tačiau aš nemeluoju, tai tikrai įvyko. Galbūt aš išprotėjęs, bet kažkas tikrai nutiko. Aš grįšiu iki tos prakeiktos mokyklos ir surasiu Sarą, bet man reikia patarimo. Ką derėtų padaryti, kad įrodyčiau jog tai tikra? Man sunku viską suvokti. Vis dar negaliu suprasti kas vyksta.
Ir ką man daryti…
Katik gavau žinutę. Kažkas teigia jog atsimena Light Field mokyklą. Jo vardas Lukas. Ar turėčiau jį pasiimti kartu ar kaip tik bandyt jo neprileisti prie mokyklos? Man reik pagalbos… Nežinau ką turėčiau daryti.. Ką jam atsakyti.
Nežinau kaip man reaguoti į tai jog dingo tėtis. Ar bandyti jį surasti? Be to man reikia išsiaiškinti kas nutiko Sarai. Aš girdėjau jos šauksmus, žinau kad jinai mokykloje… Manau bandysiu įtikinti Džeksoną vėl ateiti kartu su manimi ir įeiti į mokyklą kartu.
Beje kaip manote ar gera idėja pasilikti knygą? Gal būt turėčiau ją sunaikinti?
Bet kokiu atveju per kelias dienas jus informuosiu apie tai kas įvyks, aišku jeigu iki to laiko nepradingsiu.
Labai idomiai pasakoja apie tokius sutrikimus kaip asmenybes neigima ir šizofrenija. Tikrai superine istorija.