Vėl prasidėjo Kalėdų sezonas ir su lyg kiekviena diena man darosi vis baugiau. Tai susiję su tuo kas man nutiko praeitais metais. Matote, šeimoje mes kaip ir daugelis turime tradiciją per Kalėdas dovanoti vienas kitam dovanas. Jas padedame po eglute likus kelioms savaitėms iki Kalėdų. Ant dovanų surašome vardus ir palinkėjimus. Bet po praeitų Kalėdų vietoj džiugaus laukimo šeimos šventė man pavirto didžiule baime.
Prieš metus, po eglute kaip visada pora savaičių prieš Kalėdas atsirado dovanos. Kai kurios iš jų mano vardu. Aš netvėriau džiaugsmu, Kalėdos buvo mano laukiamiausia šventė. Mandarinų kvapas, nesibaigiantys saldainiai ir žinoma dovanos. Šį kartą tarp krūvos man skirtų dovanų atsirado viena kuri išsiskyrė iš visų kitų. Supakuota i juodą popierių, be kaspino. Tarp kitų spalvotų, jaukių dovanų jinai atkreipė visų dėmesį. Tai buvo vidutinio dydžio supakuota dėžutė. Ant jos trumpas niūrus raštelis kuriame parašytas tik vienas žodis, mano vardas.
Likus kelioms dienoms iki Kalėdų nuo eglutės pradėjo sklisti kvapas. Iš pradžių vos pastebimas, tačiau netrukus jis užpildė visą kambarį ir stiprėjo su lyg kiekviena valanda. Mes niekaip negalėjome nustatyti kvapo šaltinio ir tas keletą dienų kentėjome smarvę kol pagaliau atėjo Kalėdos ir metas keistis dovanomis. Aš išvyniojau visas savo įprastas dovanas ir juodame popieriuje įvyniotą dėžutę pasilikau paskutinę. Vis sukau galvą nuo ko jinai galėtų būti, bet mes nepasirašydavome po dovanomis.
Pradėjau ją vynioti. Nulupus tamsų popierių smarvės kvapas sustiprėjo ir užgožė mano nosį. Gaila, kad tuomet nepaklausiau sveiko proto ir nesustojau. Viduje buvo paprasčiausia kartoninė dėžutė. Jos pagrindas sudrėkęs nuo skysčio ir skleidė bjaurų dvoką. Aš iš lėto pravėriau suglamžytą kartoninę dėžutę, kad pamatyčiau prieš save šlapią pilką masę. Užtruko kelios sekundės iki supratau kas tai yra, nes kūnas jau buvo pradėjęs irti. Dėžutėje gulėjo milžiniška negyva žiurkė. Jos kailis drėgnas nuo iš kūno išsiskyrusių skysčių. Aš numečiau dėžutę ir parkritau atatupstas. Sustiprėjęs kvapas patraukė ir mano tėvų smalsumą, jie įbėgo į kambarį. Aš dėkingas, kad jie nepanikavo ir iš karto įvertino situaciją. Nieko nesakydami jie atsikratė negyva žiurke. Mane nustebino, kad vietoj būdingo karščiavimosi jie elgėsi labai taktiškai ir nevargino manęs klausimais. Jie net neatrodė nustebę.
Tai buvo praeitais metais ir šiemet visos dovanos atrodo įprastai. Tačiau aš nežinau ar man tik vaidenasi, bet galiu prisiekti, kad ore tvyro vos juntamas kvapas kurio anksčiau nepastebėjau. Aš meldžiu, kad tai tik mano vaizduotė. Linksmų Kalėdų.