Esu policijos pareigūnas mažame miestelyje. Šiuo metu mums rekomenduojama nesiimti jokių savarankiškų veiksmų. Taigi, jokių automobilių stabdymų, apklausų gatvėse, ar patruliavimo pėsčiomis. Kai kuriems iš mūsų tai tartum atostogos, jokių rūpesčių ir rami galva. Bet aš šia situacija visai nesimėgauju. Matot, man nuoširdžiai patinka savarankiška veikla. Bet kai prasidėjo visa ši betvarkė, dauguma mūsų pamainų yra praleidžiamos arba važinėjant po miestą ir patruliuojant kaimynystėse (kas yra be proto nuobodu), arba sėdint skyriuje ir žiūrint Netflix’ą visą naktį.
Kartais mes susitinkame ir šnekam apie nieką; darom bet ką, kad tik pratempti laiką. Mūsų iškvietimai irgi sumažėjo iki buitinių konfliktų ir smurtinių nusižengimų. Gyventojams nepasisekė, nes jeigu jiems nutinka kokia nors kitokio pobūdžio bėda, mes negalime nieko padaryti. Ir aš visą tai rašau ne todėl, kad pasiskųsčiau apie susidariusią situaciją. Ne, aš rašau tam, kad įspėčiau visus ten esančius. Likite namuose. Bet kokia kaina likite namuose, ypač nakties metu. Noriu pabrėžti, kad aš tikrai neneigiu, kad virusas egzistuoja. Pats virusas yra tikrai baisus dalykas, bet tai, ką pamačiau praėjusią naktį, mane sukrėtė iki širdies gelmių ir verčia manyti, kad čia vyksta dar kažkas.
Mano pamaina prasideda 6 vakaro ir tęsiasi iki 6 ryto, taigi, atėjau į komisariatą tikėdamasis, kad praėjusi naktis bus kaip ir visos ankstesnės. Kol persidavinėjom darbus su dienine pamaina, dienos pamainos komisaras mums pranešė:
“Pagal vado nurodymą, naktinės pamainos vaikinai lieka nuovadoje. Jeigu gaunate iškvietimų, užregistruokite juos, bet vadas nenori, kad važinėtumėte nakties metu iki sekančio jo nurodymo.“
Visi nustebę susižvalgėme, o dieninės pamainos komisaras skėstelėjo rankomis, tarsi sakydamas „Jo nurodymai, ne mano.“
“Ar mums leidžiama pasiimti maisto?“ paklausė vienas iš vaikinų. „Jeigu planuojate pirkti maisto, padarykit tai dabar, kol saulė dar nenusileido. Jeigu būčiau jūsų vietoje, pasiimčiau pakankamai maisto, kad užtektų visai nakčiai. Vadas minėjo, kad meras įsakė taip pat užsidaryti degalinėms ir visą parą dirbančioms užkandinėms.“ Atsakė komisaras. Atrodė, kad kuo daugiau jis kalba, tuo labiau sutrikę mes visi atrodėme. „Ar merui galima taip daryti? Uždaryti viską nakčiai?“ paklausė balsas iš galo. „Žiūrėkit, aš tikrai nežinau kodėl jie taip daro, bet vadas gana griežtai kalbėjo apie pasilikimą nuovadoje. Galbūt jie siekia sulaikyti žmones nuo ėjimo iš namų ir sustiprinti saviizoliaciją, tikrai nežinau. Tiesiog darykit taip, kaip jums nurodyta ir grįžkit iki tamsos.“ Pasakė komisaras.
Taigi, šiais žodžiais pasibaigė dieninė pamaina, o mes išsiskirstėme po savo skyrius, kad spėtume pasirūpinti maistu ir šiek tiek pavažinėti po miestą. Visi sutarėme, kad laikysimės atokiau nuo vietinių maisto prekių parduotuvių, nes juose buvo sausakimša pirkėjų, kurie bandė nusipirkti dar bet kokių likusių maisto produktų, kurių lentynas jau buvo iššlavę panikos apimti pirkėjai, taip sukeldami prekių trūkumą.
Aš nuvažiavau į vietinę greito maisto tinklo užkandinę ir per langelį iš automobilio užsisakiau porą mėsainių. Kai privažiavau prie atsiėmimo langelio, pakalbėjau su kasininke ir paklausiau jos apie užsidarymą nakčiai. „Mes irgi nesame tikri, kodėl turime užsidaryti.“ pasakė ji pasimetusi. „Maniau, kad jūs, vaikinai, tikrai žinote kas ir kodėl čia vyksta.“
Papurčiau galvą, „Ne, jie nieko konkrečiai mums nepaaiškino. Aš netgi norėčiau, kad jie mums būtų tai pasakę prieš mums atvykstant į darbą. Būčiau bent atsinešęs savo žaidimų konsolę ar dar ką nors,“ – pasakiau. Kasininkė sukikeno ir padavė man maistą.
Nuvažiavau atgal į policijos komisariatą ir įėjau į būrio kambarį. Kažkuris iš kolegų buvo nuvažiavęs į Walmart’ą ir nupirko HDMI kabelį, kad galėtume prijungti kompiuterį prie kambaryje stovinčio televizoriaus. Jonas prisijungė prie savo Netflix’o paskyros ir taip prasidėjo mūsų naktinis filmų apie policiją maratonas.
Pirmą valandą nakties mes dar nebuvome gavę jokių skambučių. Daugiausiai laiko leidome žiūrėdami filmus, maldami šūdą su dispečerine, arba prisigalvodami kvailų žaidimų, kad palinksmintume save. Ir tuo metu man labai parūpo pasivažinėti. Pažiūrėjau į Henriką, „Žinau, kad vadas liepė mums likti čia, bet aš planuoju pasivažinėti, kad pravėdinčiau galvą.“ Henrikas pažiūrėjo į mane netikėdamas. „Ką tu šneki?“
„Žadu tik šiek tiek pasivažinėti, ir viskas.“ Pradėjau eiti link durų.
Šventinis šurmulys kambaryje nutilo ir visi atsisuko į mane spoksodami netikinčiais žvilgsniais. „Tu juk žinai, kad mums reikia likti čia, taip?“ Tarė Simas.
„Taip, bet man tik reikia truputi pravėdinti galvą. Be to, noriu patikrinti ar viskas yra uždaryta, kaip nurodė meras.“ atsakiau. „Ei, jei dirbs degalinė, gal gali man parvežti skardinę energetinio gėrimo?“ paprašė Benas, kuris kažkodėl buvo apvyniotas geltona STOP juosta.
“Atvešiu jums visus energetinius kuriuos rasiu.“ Atsakiau. Kolegos atrodo kiek apsidžiaugė ir nieko nesakė, kai aš išėjau pro duris.
Išvažiavęs iš komisariato, pasukau į pagrindines gatves ir buvau nustebęs, kad viskas iš tikrųjų buvo uždaryta. Netgi visų parduotuvių apšvietimai buvo išjungti. Matyti miestą tokį tuščią ir be gyvybės ženklų atrodė keista. Degalinės ir įprastai visą parą dirbantys greito maisto restoranai nebešvietė kaip anksčiau. Sustabdžiau automobilį ir nuleidau langą, norėdamas paklausyti, ką pavyks išgirsti, ir buvau nustebintas, kad išgirdau tik savo automobilio variklio tylų gausmą ir daugybę skirtingų vabzdžių.
Nuvažiavau į rytinę miesto dalį ir šiek tiek pasukau ratus kaimynystėse. Nesitikėjau rasti nieko neįprasto, ko nebūčiau matęs per paskutines naktis, bet.. staiga pamačiau vidury kelio einantį žmogų. Jis buvo už maždaug trijų kvartalų ir ėjo nuo manęs. Pradėjau artėti link jo ir atpažinau, kad tai vienas iš „etatinių“ Petras. Petras nebuvo sunkus nusikaltėlis, tik menkas girtuoklis, kuris karts nuo karto pavogdavo alaus. Kartais daug alaus.
Svarsčiau, ar turėčiau įspėti dispečerius, kad jie žinotų apie mano buvimo vietą, jeigu staiga nutiktų kažkas blogo ir man reikėtų pastiprinimo, bet galiausiai nutariau nepranešti, nes bet kokiu atveju jau pažeidinėjau taisykles. Kiek žinojau, dėl saviizoliacijos nurodymų, gatvėse tikrai neturėjo būti jokių žmonių, vaikščiojančių tokiu metu. Taigi, sustojau šalia Petro ir tiesiog paklausiau, „Ką čia veiki taip vėlai?“ Petras sustojo ir pažvelgė į mane.
“Sveiki pareigūne, aš tiesiog norėjau alaus, o visos smuklės uždarytos.“ pasakė jis. „Pamaniau, kad informuosiu tave, jog dabar neturėtum čia būti.“ Petras nusijuokė.
„O aš pamaniau, kad šiuo metu neturėtumėte stabdyti žmonių?“ . Jis buvo teisus.
„Aš tik tikrinu ar visi laikosi taisyklių. Nenorėčiau, kad tau kas nors nutiktų, supranti?“ šyptelėjau. Aš dažniausiai visuomet tai sakau žmonėms, kai juos sustabdau gatvėje. Jis trumpam nutilo. „Mačiau internete vaizdo įrašą, kuriame teigė, kad valdžia išgalvojo visą šitą dalyką tam, kad patikrintų, kaip lengvai mes atsisakome savo teisių.“ Pažiūrėjau į nematomą kamerą ir nutaisiau Džimo Halperto iš „Ofisas“ serialo veido išraišką. „Niekas neatima tavo teisių, tiesiog eik namo ir -“ staiga tiesiai priešais mus pasigirdo moters klyksmas.
Petras ir aš pažvelgėm vienas į kitą, tarsi norėdami įsitikinti, kad abu girdėjo tą patį. Negalvodamas greit uždariau langą ir išlipau iš automobilio. Šį kartą turėjau susisiekti su dispečerine, bet to nepadariau. Nei Petras, nei aš nepratarėme nė žodžio. Pradėjau lėtai eiti ton pusėn, iš kurios girdėjosi klyksmas. „Kaip manai, kas ten buvo?“ paklausė Petras. Nieko jam neatsakiau, klausiausi tylos, tam atvejui, jei išgirsčiau dar kitą klyksmą.
Už dviejų namų man iš dešinės pasigirdo šūvis.
“Lik čia!“ liepiau Petrui. Jis pritūpė prie mano ekipažo vairuotojo durelių. Išsitraukiau ginklą ir sušukau adresą pastiprinimui. Artinausi link namo slėpdamasis šešėliuose ir pasinaudodamas stovinčiais automobiliais kaip priedanga, kadangi nežinojau, ko tikėtis. Kai buvau maždaug 10 metrų nuo namo, dūžtančio stiklo garsas privertė mane pasislėpti už šalia augančio medžio. Pažiūrėjau į namą ir pamačiau, kur dužo stiklas. Žmogus arba buvo išmestas pro langą, arba pats pro jį iššoko. Jis gulėjo ant žemės beveik nejudėdamas. Kadangi girdėjosi tylios aimanos, mano smegenys užfiksavo, kad tai buvo moteris.
Staiga, kitas siluetas iššoko pro langą tiesiai ant tos moters ant žemės. Tą akimirką nukreipiau ten savo ginklą ir įjungiau prie jo pritaisytą žibintuvėlį. Tuomet viską pamačiau kuo aiškiausiai.
Išblyškusi moteris tamsiai plaukais ir tamsiomis akimis užšoko ant kitos moters, kuri bejėgiškai žiūrėjo į mane. Išblyškusi moteris buvo apsirengusi juoda suknele, dengiančia rankas, išskyrus plaštakas. Jos rankos buvo tokios pačios baltos, kaip ir veidas, ir aš pastebėjau, kad jos pirštai užsibaigė ilgais geltonais nagais, kurie, atrodė, galėtų lengvai pradurti metalą.
Bet labiausiai trikdė ir gąsdino jos burna. Jinai buvo padengta krauju, o iš dantenų kyšojo aštrūs dantys. Išbalusi moteris sušnypštė, kai savo plėšriais delnais apsivijo kitos moters kaklą. Ant žemės gulinti moteris išleido dūstantį šauksmą. Tuomet blyškioji moteris pažiūrėjo man į akis, pasakė man kažką kalba, kurios aš nesupratau, ir suleido savo dantis gulinčiai moteriai į kaklą. Moteris bandė šaukti, bet ji išleido tik gargaliuojančius garsus.
Man galvoje sukosi milijonai minčių. Mano ginklas jau buvo ištrauktas ir nukreiptas į išblyškusią moterį. „Ar man gresia mirtis?“ „Ar man pulti ir nutempti tą išblyškusią moterį nuo aukos?“, „Ar man šauti į ją?“ Visos šios mintys pralėkė mano smegenyse beprotišku greičiu. Jeigu nesiimsiu kažkokių veiksmų nedelsiant, ta moteris turbūt galutinai pribaigs savo auką, o dar blogiau, po to puls mane. Tuomet nusprendžiau šauti.
Tie, kurie nei karto nėra šovę į gyvą būtybę, turėtų žinoti, kad visuomet būna ta akimirka, kai nusitaikai ginklu ir prieš nuspaudžiant gaiduką pajunti adrenalino pliūpsnį į savo širdį. Tai priverčia tave sustingti sekundei. Ir tuomet būni priblokštas nuo suvokimo, kad iš tikrųjų taip ir nenuspaudei gaiduko. Supranti, kad kol tavo smegenys jį nuspaudė, tavo kūnas į tai nereagavo ir tu likai stovėti sustingęs. Tą akimirką man nutiko būtent taip.
Girdėjau šliurpimo garsą, sklindantį iš išblyškusios moters burnos, prisiklijavusios prie aukos kaklo. Moteris ant žemės nustojo priešintis ir leisti garsus. Jos kūnas suglebo. Kai tik suvokiau tai, jau pajėgiau nuspausti gaiduką ir šauti išblyškusiai moteriai tiesiai į viršugalvį. Ji akimirksniu pradėjo klykti iš skausmo, tuomet lyg niekur nieko pakilo į orą. Jos balsas apkurtino mano ausis. Pajutau, kad vis kartoju ir kartoju „velnias“, stovėdamas ten ir negalėdamas patikėti tuo, ką matau. Petro šauksmai už manęs ištraukė mane iš tranzo būsenos.
Atsisukau į jo pusę ir pamačiau Petrą, laikomą už kaklo išblyškusio vyro, apsirengusio juodai, kaip ir išbalusi moteris. Vyras pažiūrėjo į mane tokiomis pačiomis juodomis akimis ir kažką sušuko ta pačia nežinoma kalba. Petras bandė ištrūkti ir spyrė vyrui į pilvą. Šis pasisuko Petro pusėn ir nusuko jam sprandą. Jo kūnas liko kaboti susmukęs. Tuomet vyras man nusišypsojo, parodydamas savo ašmenų aštrumo dantis, vėl kažką pasakė savo nesuprantama kalba. Ir tada, lygiai taip pat kaip ir ta moteris, pakilo į dangų su Conner’iu savo rankose.
Nubėgau į tą vietą, kur jie prieš tai stovėjo ir spoksojau į dangų visiškai priblokštas. Pasiėmiau savo raciją ir antrą kartą pamėginau iškviesti pastiprinimą. Jokio atsakymo. Vėl pamėginau susisiekti. Nieko. Tuomet pamačiau, kad išlipdamas iš ekipažo pamiršau įjungti savo radijo ryšį. Niekas manęs negirdėjo, niekas nebūtų žinojęs, kur aš buvau.
Dabar juokinga, kai pagalvoju apie tai, bet tuo metu atrodė, kad į krūtinę būtų trenkęs akmuo. Tas jausmas dar labiau sustiprėjo, kai pasisukau į tą pusę, kur prieš tai ant žemės gulėjo mirusi moteris ir pamačiau, kad jos nebėra.
Pradėjo įsijunginėti šviesos prieangiuose, nes turbūt įvykęs sambrūzdis pažadino gyventojus kaimynystėje. Ir aš tuomet padariau blogiausią dalyką, kurį galėtų padaryti policijos pareigūnas. Aš įsėdau į savo automobilį ir išvažiavau.
Nežinau, kodėl taip pasielgiau. Jaučiausi taip, tarsi būčiau autopiloto režime. Pravažiavau policijos komisariatą, miesto ribą ir tiesiog važiavau toliau. Nežinojau, kur planuoju važiuoti, ką planuoju daryti kažkur nuvažiavęs ar kaip žadu paaiškinti savo veiksmus.
Aš esu gana tvirtai įsitikinęs, kad dėl manęs jau yra paskelbta paieška. Manęs turbūt jau ieško šalies karo policija, kaip ir kitos žvalgybos agentūros. Kas nutiks, kai mane pagaus? Turiu tiek daug klausimų ir jokių atsakymų. Ir mane kamuoja nuojauta, kad mūsų vadas turbūt kažką žinojo apie tai. Turbūt dėl to ir liepė mums nekelti kojos iš skyriaus. Man tik reikėjo jo paklausyti.
O štai dabar esu čia, ir rašau visą tai, kad galėčiau pasidalinti internete ir perspėti visus. Aš labai tikiuosi, kad kas beskaitys šią istoriją, priims ją rimtai ir paklausys mano prašymo likti namuose. Neikite į lauką naktį. Užsibarikaduokite savo namuose kaip tik įmanoma. Jeigu išgirsite, kad kažkas naktį beldžiasi į duris ar langus, ignoruokite tai. Ten yra dar kažkas, ne vien tik virusas, ir tas kažkas yra pavojingesnis. Kažkas, ko negaliu paaiškinti. Jis yra ten ir jis alkanas.