Tomas prižadėjo užtrukti neilgiau 5 minučių. Jau praėjo mažiausiai 10. Arba tiksliau pradėjau skaičiuoti prieš 10, vadinasi praėjo tikrai daugiau. Gal pasiklydo svarsčiau. Nors neįsivaizduoju kaip, visą kelią iki miško Tomas man pasakojo kaip jis čia užaugo ir kaip praleido čia savo vaikystę…. Nesuprantu. Pasak jo, jis pažįsta kiekvieną miško plotelį. Turbūt iš manęs tyčiojasi arba planuoja kokį nejuokingą juoką masčiau. Svarsčiau grįžti iki mašinos ar laukti. Man taip mindžikuojant šalia mašinos praėjo pusvalandis. Pirminį pyktį pakeitė susirūpinimas: gal jam kažkas tikrai nutiko? Kita vertus, kokio velnio tu išeini, jeigu ten pavojinga, kodėl per tave dabar turiu vilktis į prakeiktą mišką ir rizikuoti… Šūdas. Kodėl jis toks idiotas ir negalvoja apie kitus… Masčiau žengdamas pirmus žingsniu į mišką. Aš neprivalau nieko daryti, bet jeigu jam iš tiesų kažkas nutiko, negi jo artimiesiems aiškinčiau, kad jis idiotas ir dėl to neėjau ieškoti? Dar netemo, tačiau saulė jau kybojo vakarinėje pusėje ir aš jokiu būdu nenorėjau vilktis iš šito prakeikto miško tamsoje. Stūksantys medžiai ir diena apribojo šviesą ir po keletos minučių ėjimo gilyn pažvelgus atgal nebesimatė prošvaistės. Jeigu jis žadėjo grįžti po 5 minučių vadinasi neturėjo nueiti toli. Dvi su puse minutės į priekį ir dvi atgal. Nors turint omeny, kad Tomas linkes viską pagražinti 5 minutės turbūt reiškė bent 10. Aš einu jau 3 tad laikas idėmiau žvalgytis, kad ir kaip kvailai skambėtų visa tai sukosi mano galvoje vis žvilgčiojant į laikrodį ant rankos. Aš jo prašiau pasiimti telefoną… Bet Tomas buvo vienas iš tų žmonių, kurie pažvelgdavo į tirštus tamsius debesis danguje ir nuspręsdavo, kad skėtis tik mirtingiesiems. Su juo niekada nenuobodu, ne visada smagu, bet niekada nenuobodu. Aš užsigalvojau ir nejučia pradėjau šypsotis prisimindamas visas kvailas situacijas į kurias patekau su Tomu. Slapta vyliausi, kad tai tik dar vienas toks atvejis. Pagaliau sustojau. Miškas atrodė gražus. Pro jį net prasismelkė keli saulės spinduliai. Gaila jie apšvietė tik sutrunijūsį eglės kamieną.
Pagalvojau, kad derėtų pašaukti Tomą. Gal kiek nedrasu. Nežinau ko čia kuklinuos, lyg manęs kažkas klausytusi šitame kvailame miške, bet vis tiek nedrasu. Turbūt būtų daug kvailiau, jeigu mano geriausias draugas nesulauktų pagalbos dėl to, kad man nedrąsu šaukti jo vardą miške. Mano balso aidas nuskambėjo per mišką. Įtempiau ausis, atrodo įsitempė viso kūno raumenys. Pabandžiau dar kartą, bet be didesnės sėkmės. Kas toliau? Kas jei nerasiu? Gal jis jau grįžo į mašiną? pagalvojau. Tada ko gero man paskambintų, bet vis tiek nusprendžiau pamėginti savo laimę. Tik supratau, kad mažai čia laimės, kai nėra ryšio… Šūdas. Prakeiktas Tomas, idiotas. Kodėl mes kažkokioj skylėj kur nėra net telefono ryšio. Nusprendžiau, kad protingiausia būtų bandyti grįžti atgal ir prie mašinos sugalvoti naują planą draugo paieškoms. Esminis žodis čia yra “bandyti”, nes vienintelis dalykas, kurį įsiminiau eidamas į mišką tai, kad saulė yra prieky vakaruose. Vadinasi, man reikia eiti į rytus… sumurmėjau, nors ne įtin užtikrintai. Aš visada buvau labiau miesto gyventojas. Miškai mane kiek baugina. Ypač, kai girdi garsus, kurių nė pusės negali nustatyti. Paspartinau žingsnius. Ėjau ne daugiau penkias minutes į priekį, vadinasi jei per daug neklaidžiosiu turėčiau per šešias minutes grįžti. Jei nepavyks tada galėsiu panikuoti. Ir ne tik dėl to, kad pasiklydau, bet ir dėl to, kad aš idiotas ir sugebu per 5 minutes miške pasiklysti.
Miško tyluma ir kiekvienas šnaresys mane kiek glumino. Nejučia pradėjau bėgti. Man reikia daugiau sportuoti pagalvojau po kokio 100 metrų bėgimo, kai uždusęs bandžiau atgauti kvapą. Grįžus saulė dar nebuvo nusileidus, bet jau sparčiai temo. Aš nevairuoju, tačiau kiek pamenu Tomas neužrakino mašinos. Sumasčiau, kad bus lengviau galvoti apie tolimesnius veiksmus mašinos salone, kur manęs nepasieks žvarbus vėjas. Mano laimei jinai vis dar buvo toje pačioje vietoje ant neasfaltuoto kelio. Mano nusivylimui Tomo niekur nebuvo matyti. Pradėjau dar labiau nekęsti Tomo. Be jo aš iš čia neišvažiuosiu ir taip sakau ne dėl to, kad aš nuostabus draugas. Rakteliai pas jį ir net jeigu ir juos turėčiau aš nemoku vairuoti. Mano telefonas vis dar nerodė jokio signalo ir net neįsivaizduoju į kurią pusę man derėtų eiti, kad pasiekčiau artimiausią gyvenvietę. Mano vienintelis šansas iš čia ištrūkti yra kažkur miške su Tomu. Arba turiu eiti atgal į mišką ir bandyti jį surasti arba laukti kiek šiltesniame salone. Suvokdamas, kad miškas man yra iššūkis dienos šviesoje, net nekalbant apie naktį, nusprendžiau į jį atgal neskubėti. Nors tiesą sakant, galbūt to ir nenoriu pripažinti, bet šiltas mašinos salonas, kažkur mano pasamonėje irgi prisidėjo prie šio sprendimo. Aš gan išlepęs. Bet turiu drąsos tą pripažinti. Tik nežinau, kuris variantas geresnis, būti ištiželiu ir nežinoti, ar žinoti, kad esi ištižęs ir vis tiek nieko nedaryti.
Tikėkimes Tomas iki nakties grįš. Tačiau gan greitai šią optimistišką mintį pakeitė nauja. Tikėkimes Tomas grįš iki ryto. Aš įtempiau ausis ir kiekvienas traškesys man atrodė panašus į žingsnius. Netrukus sutemo ir klausa tapo vienintelė juslė kuria galėjau pasitikėti. Debesys uždengė ir taip blyškią mėnulio šviesą. Už mašinos lango nebuvo matyti toliau negu keli metrai. Mane apėmė panika ir kaltės jausmas. Kad ir kokioje blogojo situacijoje būčiau aš, Tomui turbūt daug blogiau. Kol aš sąlyginai šiltai sėdžiu mašinos salone jis galimai sužeistas šala miške. Kita vertus, niekam nebūtų geriau jeigu aš pasiklysčiau ir pats sušalčiau. Nusprendžiau nuvyti tokias mintis ir prisižadėjau sau su lyg pirmais saulės spinduliais eiti ieškoti draugo.
Užklupus nakčiai iš pradžių maniau, kad aš vėl girdžiu miško garsus ir juos painioju su žingsniais, tačiau žingsnių garsas niekur nedingo. Aš tikrai girdėjau šnaresį, kuris mano džiaugsmui artėjo. Tomas? Pagalvojau. Galbūt jis tamsoje nemato mašinos. Širdis pradėjo plakti smarkiau nuo išsiskyrusio dopamino. Uždėjau ranką ant durų rankenos ir kiek pravėriau duris. Šlamesys pradingo. Negi man vaidenasi. Ne, pagalvojau…. Tikrai kažką girdėjau. Galbūt išgasdinau gyvūną ir jis sustojo. Dėl visa ko sušnibždėjau “Tomai?” Visai šalia sušlamo lapai ir tylus urzgimas pašiurpino mano odą. Užtrenkiau dureles. Velnias, čia vaikšto kažkoks gyvūnas…Urzgimas kiek tolo nuo manęs. Tada nutilo ir vėl išgirdau tik šį kartą toliau. Pro langą, be abejo, nieko neįžiūrėjau išskyrus mažą ruoželį padengtą lengva mėnulio šviesa už keliolikos metrų. Viliausi galbūt tas padaras išeis į šviesą ir mano noras išsipildė, tačiau aš greitai jo pasigailėjau. Balkšva šviesa apšvietė šašuotą, subraižytą nugaros odą ir liekną priekinę galūnę besiremiančią ant žemės. Aukštas padaras atsistojo ant galinių kojų visu ūgiu, pro ploną odą veržėsi liesi raumenys. Per nugarą styrojo išsikišę stuburo slanksteliai, aštrūs šonkauliai įsirėžė į odą ir gilus kauksmas sudrebino orą. Išsitiesęs jis siekė bent 2 metrus. Dangumi slinkęs debesis pagaliau užstojo mėnulį ir paslėpė kraupią figūrą. Aš įtemptai stebėjau langą, tačiau juodoje tamsoje nemačiau nieko. Tik mano klausa išdavė, kad padaro žingsniai tolsta link miško. “Kas tai buvo” sušnibždėjau panosėje. Jeigu Tomas vis dar miške ir tas padaras jį suras… Pastebėjau, kad mano rankos dreba. Nuo įtampos kiekvienas raumuo įsitempė ir kūną išpylė šaltas prakaitas. Man reikia iš čia nešdintis…
Trumpas padaro vaizdinys įstrigo mano atmintyje. Kiekvienas nugaros slankstelis ir dygūs šonkauliai. Ilgos liesos priekinės galūnės galbūt kažkiek priminė žmogaus. Bet aš buvau 100 procentų tikras, kad tai ne žmogus. Joks žmogus neskleidžia tokio garso… Turiu kažkaip užmigti, kažkaip užmigti pailsėti ir su saule pradėti ieškoti Tomo kartojau sau galvoje. Galu gale kažkaip užmigau. Žinau, kad sapnavau kažką siaubingo, nes prabudau visas šlapias dar nepradėjus švisti. Telefonas rodė penktą valandą nakties. Nusprendžiau nebandyti iš naujo užmigti ir palaukti pirmos šviesos.
Netrukus pradėjo švisti, tačiau iš mašinos išdrįsau išlipti tik kai saulė kybojo kiek aukščiau horizonte. Pirmiasia nuėjau ištirti vietą kur stovėjo padaras. Kiek išmindžiota žolė ir gilios nagų žymės žemėje liūdijo, kad nakti mane tikrai kažkas aplankė ir man nesivaideno.
Ir vėl į tą prakeiktą mišką… Galbūt šį kartą labiau pasiseks pagalvojau. Visai nenorėjau į jį grįžti, bet prisiminiau savo pažadą sau ir rūpestis dėl Tomo mane vis dar graužė.
Nežinau kaip toli Tomas nusigavo, bet pirmiausia išnaršysiu šalia pamiškės, jeigu jo niekas nenutempė jis turėtų būti netoli. Šį kartą praėjo pora valandų kai nusprendžiau, kad taip paprastai Tomo ko gero nerasiu. Mano balsas užkimo nuo jo vardo šaukimo ir aš nemačiau jokių jo buvimo ženklų. Vienintelis geras dalykas, kurį man pavyko rasti tai nedidelis upelis tekantis pro mišką. Bent žinau, kad toliau už jo Tomas tikrai negalėjo nueiti ir jis buvo geras atskaitos taškas kurį sekant žinojau, kad tikrai nepasiklysiu. Sumasčiau, kad jau laikas kiek sustoti ir pailsėti. Susiradau patogesnį medį atsiremti ir tuščiu žvilgsniu žvelgiau per krantą. 5 minutes pailsėsiu tariau sau ir užmerkiau akis. Tomas turbūt kažkur netoli. Mano akys nebeįstengė pakelti apsunkusių vokų. Upelis ramino ir suteikė kažkokios ramybės. Vis dėl to aš nakti miegojau ne daugiau keturių valandų ir nuolatinis adrenalinas ir stresas vargina. Mano rankos nusviro ir miegas užplūdo sąmonę.
Aš prabudau ne savo noru. Sapnavau, kad mane traukia milžiniška juoda skylė prie lovos ir aš iš visų jėgų laikausi už lovos krašto. Realybėje nebuvo jokios skylės, bet mane iš tiesų kažkas tempė. Aukštas vyras, švariais raudonais languotais marškiniais, prižiūrėta didele barzda ir beisbolo kepure, kuri nepaslėpė visų jo ilgų plaukų kratė mane už kojos. “Prabusk, po galais” jis tarė. Kai mano apsiblaususiose akyse susifokusavo jo veidas visi miegai dingo. Virš jo galvos saulė jau buvo aukštai patekėjusi. “Kelkis, paskubėk”. Tarė vyras. Šį kartą mano kojos jau niekas nebetampė. “Kas tu” sumurmėjau mieguistu balsu. Jis nukirto mano klausimus “pakalbėsim vėliau, dabar einame iš čia ir paskubėk”. Mano mieguistas protas nusprendė kol kas paklusti. Aš nusekiau jį tolyn nuo vandens į mišką. Apie minutę nei vienas netarėmė nė žodžio ir orą virpino tik minamų lapų keliamas garsas. Galiausiai neiškenčiau. Žinojau, kad einame į priešingą pusę negu mašiną todėl jeigu jau einu toli nuo savo saugios vietos norėjau bent žinoti tam priežastį. “Kur mes einame? Kodėl mane pakėlei?” paklausiau uždususiu balsu. Vyras nors ir bent 10 metų už mane vyresnis neatrodė uždusęs. Aš vos įstengiau sekti jo sparčius žingsnius. “Ten kur saugiau” atsakė. “O kodėl čia nesaugu” paklausiau. Vietoj to, kad tiesiogiai atsakytų jis tarė “Stebiuosi, kad tu iš viso gyvas ir ko sutojai prie to prakeikto upelio, visi jūs ten sustojat…”. “Kas tie mes?” “Aukos” trumpai atsakė. “Kokios dar aukos, aš atvažiavau…” ir užsikirtau, tikrai ko aš čia atvažiavau. Tomas niekada neužsiminė. Sakė man patiks, turbūt po šitiek metų draugystės aš nusprendžiau nebeklausinėti jo idėjų ir tiesiog sekti jo pėdomis. “Sakyk, kur ta saugi vieta, aš turiu surasti savo draugą, galbūt jis ten?” tariau. “Už poros valandų kelio pesčiom ir ne tavo draugas ne ten“ atsakė jis. Mano širdis nusirito į kulnus. Negi aš dabar eisiu su šituo neaiškiu žmogumi dvi valandas net nežinodamas kur einu apart to, kad tikrai nepakeliui į mašiną. Be to man reikia surasti Tomą… Jis nutraukė mano mintis “Tu jį matei ar ne? Matei tą padarą ir turbūt nenori jo pamatyti dar kartą. Jeigu nori gali apsisukti ir eiti atgal į savo mašiną, aš tavęs nestabdysiu, bet jis žino kur tave rasti ir vargu ar antrą kartą tau taip pasiseks.” “Iš kur… iš kur tai žinai?” “Aš prižiūriu šitą mišką ir nuo bokštelio mačiau jus atvažiuojant. Tavo draugas tave paliko ir vargu ar jį rasi… Vargu ar jis tavo draugas.” “Mes su juo užaugome.” “Ir vis tiek puikiai žinodamas kas laukia jis tave čia atvežė ir paliko vieną.” “Jis pasiklydo” tariau. “Jis nepasiklydo” atkirto vyras.
Mano smegenims tai buvo kiek per daug. Man reikėjo viską permastyti ir sustatyti į savo vietas. Ką jis kalba. Su Tomu mes pažįstami beveik visą mano gyvenimą. Jeigu yra vienas žmogus, kuriuo aš pasitikiu tai Tomas. Taip, jis kartais beprotis ir keistas, bet kiek kartų Tomas mane gelbėjo. Kai išsiskyriau su žmona po dviejų metų santuokos ir neturėjau vietos kur gyventi, Tomas buvo vienintelis, kuris mane priėmė. Jis vienintelis turėjo kantrybės mane priimti. Kai pradėjau ristis žemyn, Tomas buvo tas žmogus, kuris pasakė, kad laikas susiimti ir padėjo susirasti darbą. Jis mane nuolatos palaikė, neleido paslysti, kai buvo sunku. Kodėl po šitiek metų jis turėtų mane įvelti į šitą peklą, jeigu be jo aš seniai būčiau pražuvęs. Aš tuo netikiu. Kodėl turėčiau pasitikėti šituo ką tik sutiktų vyru. Ką jis padarė tokio gero, kad nusipelnytų mano pasitikėjimo. Man reikia surasti Tomą ir dingti iš šito miško. Bet tas padaras. Jis kažkur čia. Ir bent dėl šito vyras nemelavo, jis žino kur stovi mašina ir manau manę vėl surastų nakti.
“Aš Arvydas” tarė mano pakeleivis. “Benas” atsakiau. Kodėl jis norėtų manę apgauti, kokie jo tikslai sukau sau galvą. Turbūt lengviausia to paklausti priėjau išvadą. “Ką jūs veikėte tame bokštelyje? Jūs čia dirbate?” “Jau sakiau, prižiūriu mišką” “Kodėl jį reikia prižiūrėti?” atkirtau. Arvydas trumpam nutilo, bet netrukus prakalbo “jeigu aš neprižiūrėčiau šito miško tu dabar gulėtum prie to prakeikto upelio ir prabustum, kai jau temtų, kai tas padaras tampa aktyvus arba taip niekad ir nebūtum prabudęs.” “Kas tas padaras ir kodėl aš turėčiau gulėti visą dieną prie upelio?” paklausiau. “Tai ne trumpas pokalbis ir per kelias minutes aš tau neįstengsiu visko papasakoti, bet įsimink kelias taisykles šiame miške: tas padaras aktyvus tik sutemus, diena tu nuo jo saugus, tačiau tau reikia visalaik galvoti apie tai kur praleisi naktį, be to čia yra ir kitų gyvių, blogiausiu atvejų patariu susirasti aukštą medį. Nors tiesą, miegoti medyje, kai žinai kad tas padaras tik ir laukia kol tu paslysi ir galės suleisti nagus į tavo (jis žvilgtelėjo į mane) minkštą kūną nėra smagi patirtis. Tačiau tai išeitis. Antra taisyklė stenkis nesiartinti prie upelio. Šiuo metu mes einame palei jį ir bent žinome, kad nuo jo pusės mūsų niekas nepaseks, tačiau stenkis nesiartinti arčiau jo, kitaip ten pasiliksi iki nakties, šitas prakeiktas miškas tik to ir nori.“ “Kodėl, kuo tas upelis ypatingas?” suklusau. “Jei turėsim progą pakalbėti kitomis aplinkybėmis, papasakosiu. Dabar užteks žinoti, kad upelis pavojingas. Trečia taisyklė…“ Jis pradėjo, bet už keliasdešimties metrų kažkas šmėstelėjo mūsų akių horizonte. Arvydas nutilo vidury sakinio ir sustojo, tyliai nuleido vidury žingsnio pakeltą koją ir pirštu prie lūpos nurodė man tylėti. Jo akių vyzdžiai išsipletė. Baimė šmėstelėjo veide. Jis įsistebeilijo į mane “Stovėk ir nejudėk” tarė jis, prieš pradėdamas sprintuoti į priekį. “Kokio velnio” pradėjau sakinį aš, bet jis jau buvo toli prieki ir vargu ar galėjo mane girdėti. Šį kartą šiek tiek toliau vėl kažkas šmėstelėjo mano horizonte ir aš sekundę pamačiau nedidelį padarą plika oda šuoliuojanti mūsų pusėn. Tai buvo kitoks padaras negu tas, kurį mačiau naktį. Jo nasrai buvo ne proporcingai dideli ir burna užėmė pusę galvos. Nedidelės šnervės krutėjo uostydamos orą, neatrodo, kad jis turėtų akis. Bent man nepavyko jų įžvelgti per trumpą akimirką žvelgiant jo pusėn. Aš pradėjau bėgti į šoną. Į tą patį šoną kur netrukus prisiminiau esant upelį. Bet jau buvo per vėlu, geriau nepaklausysiu patarimo ir atsidūrsiu šalia to upelio negu keisiu krypti ir leisiuos pagaunamas. Tarp padaro ir manęs atstumas greitai trumpėjo. Žinojau, kad turiu visai nedaug iki jo milžiniški nasrai susmigs į mano blauzdas, bet upelis jau buvo mano regos lauke už kelių metrų priekyje. Aš neturėjau kur slėptis ir vienintelė išeitis buvo melstis, kad tas padaras bijo vandens. Tekinas įbėgau į ledinį vandenį, jis apjuosė mane iki pusės. Tik tada atsisukau ir mano nuostabai ir trumpam siaubui padaro niekur nebuvo. Ar jis po vandeniu? Supanikavau. Bet kurią akimirką tikėjausi pajusti aštrų skausmą, bet pro gan skaidrų upelio paviršių nemačiau jokio judesio. Praėjo keletas minučių ir nieko neįvyko. Nieko nebuvo matyti tarp medžių. Atrodo, mano planas suveikė. Ir tada išgirdau šiurpų garsą. Kažkur tolėliau nuo manęs į priekį pasigirdo skausmo, baimės ir nevilties klyksmas. Tada kitas garsas. Esu tikras to padaro keliamas garsas suvirpino orą ir čaižė mano ausis plonu riksmu. Mano odą pabėrė stambūs pagaugai. Visi raumenys drebėjo nuo išsekimo. Adrenalinas atslūgo, užplūdo neviltis. “Jį pagavo” sumurmėjau riksmams slopstant. Ko gero jį gyvą tempia gylyn į mišką nuo vandens kur jį sudraskys ir pribaigs atėjo šiurpi mintis. Jo vietoj galėjau būti aš. Dabar mane draskytų jei tik būčiau paklusęs jo įsakymui ir nepradėjęs bėgti. “Tomas manęs nebūtų palikęs” tariau labiau sau negu kam kitam. Galu gale nieko aplinkui ir nebuvo.
Dabar iškilo kita problema. Aš stoviu tame pačiame upelyje prie kurio man patarė nė nesiartinti. Man reikia priimti sprendimus. Ar toliau eiti į priekį kur mane vedė Arvydas ar bandyti grįžti atgal iki mašinos. Mes į priekį ėjome kiek ilgiau negu valandą, vadinasi aš netoli kelionės tikslo, bet net neįsivaizduoju kas manęs ten laukia. Be to kas žino, ar man užteks sekti upeliu ar kažkuriuo momentu reik pasukti į kitą takelį. Jeigu apsisukčiau dar spėčiau grįžti iki mašinos kol nesutems, bet manęs ten gali laukti tas naktinis padaras. Man pradėjo skaudėti galvą nuo minčių srauto. Be to antras padaras, vadinkim juos pirmu ir antru. Ar jis vis dar netoli? Jeigu jis vėl pasirodytų man reikia būti arti vandens. Ar pasitikėti Arvydo žodžiais ir kaip tik jo vengti? Žinant, kad jis pasiryžo mane palikti vietoje vien tam, kad pats sugebėtų pabėgti man kilo abejonių dėl jo patarimų. Kita vertus, jis pats nebėgo link vandens… Jeigu jis žinojo, kad padaras jo neseks į vandenį negi nebuvo verta trumpam surizikuoti, kad išgelbėtum savo gyvybę. Tiksliau, bėgti ne į vandenį buvo didesnė rizika mano akimis. Be to tai ką jis kalbėjo apie Tomą, ar tame yra tiesos… Ar jis viską sugalvojo tam, kad mus atskirtų. Čia per daug nežinomųjų. Reik bandyti toliau eiti į priekį palei upelį ir atidžiai žvalgytis antro padaro, pamiršti antrą taisyklę, geriau rizikuosiu būti prie vandens negu leisiuosi sugaunamas. Turėčiau būti netoli kelionės tikslo ir jeigu paskubėsiu dar spėsiu grįžti iki mašinos nepradėjus temti.
Apžvelgiau miško tankmę. Nieko nepastebėjau. Nenuleisdamas akių nuo medžių pradėjau sėlinti link kranto. Širdis vėl nejučia pradėjo daužytis lyg tikėtusi kažko staiga iššokant iš už medžių ir ruoždama raumenis naujam sprintui. Bet niekas neiššoko. Pradėjau eiti į priekį per daug neatsitraukdamas nuo vandens. Kartais kojos įmirkdavo į dumblėtą žemę, tačiau vanduo neatrodė pavojingas. Neatsirado jokio staigaus noro miegoti. Neprasidėjo haliucinacijos. Nieko panašaus. Taip praėjo trisdešimt minučių. Kol kas nebuvo nieko matyti. Nežinau ko tikėjausi? Trobelės, kažkokios bazės, galbūt, kad išeisiu iš miško. Nežinojau savo kelionės tikslo, žinojau tik kad jisai priekį. Kaip kvaila pagalvojau. Einu galbūt į savo paties spastus nors manęs niekas neveda. Mano batai vis sunkiau kilo nuo dumblėtos žemės. Atrodo kuo toliau tuo upelio pakrantė darės vis dumbletesnė. Kiekvienas naujas žingsnis sunkiau kilo nuo žemės negu praeitas. Nedidelis *pliumpt* vandenyje privertė mane pakelti akis nuo žemės ir žvilgtelėti vandens pusėn. “Turbūt žuvis” raminau save, bet vis dėl to atsitraukiau kelis žingsnius toliau nuo kranto. Pagalvojau, kad iš vienos pusės manęs miške laukia tas padaras iš kitos šitas neaiškus vanduo. Man belieka balansuoti tarp abiejų.
Šitaip bemastant pajutau kažką grybštelint mano kulną. Net neatsisukęs pasižiūrėti kas mane palietė jau ketinau bėgti toliau nuo kranto, tačiau parkritau, nes mano kairės kojos kulną sugriebė žvynuota dumblu padengta ranka. Jos tvirti pirštai nepaleido mano kojos net ir po to kai dešine koja spyriau į riešą. Iš vandens niro daugiau panašių rankų. Jos visos supuvusios ir padengtos žvynais ir dumbliais, tačiau naujos rankos buvo toliau nuo manęs ir nors artėjo, dar negalėjo pasiekti manęs. Ore pasklido pūvėsių kvapas. Vanduo staiga nebeatrodė toks skaidrus kaip iki tol. Kas keisčiausia pro, dabar jau tamsų, vandenį negalėjau niekaip įžiūrėti kam priklauso mane pagriebusi ranką ir jos ilgis atrodė visiškai nenormalus. Aš ėjau kiek tolėliau nuo kranto, tačiau ranka siekė bent pusantro metro ir tai neįskaitant, kad iš vandens išnirusi dalis buvo kiek aukščiau alkūnės, neaišku kiek jinai dar tiesėsi po vandeniu. Aš nesustojau spardyti mane pagriebusios galūnės, tačiau tai neturėjo jokio poveikio. Priešingai atrodo jinai tik dar stipriau sugriebė mano koją, juodi nagai skaudžiai įsirėžė į odą. Mano koją persmelkė skausmas ir pradėjau blaškytis ir panikuoti kol prisiminiau peilį, kurį laikiau vidinėje kišenėje. Šiaip taip jį sugraibiau kišenėje. Kaip kvaila pagalvojau. Tai nebuvo paprastas tradicinis peilis. Aš su savimi nešiojausi šveicariško tipo peilį tad man dar reikėjo kažkaip iškrapštyti tinkamą įnagį. Tuo tarpų išnirusį ranką mane vis bandė įtempti gilyn į vandenį, mano batai jau dalinai paniro į upelį. Pagaliau atžagariom rankom sugebėjau iš rinkinio atlenkti vyno atidarytuvą ir susmeigiau jį į žvynuotą ranką. Ši nereagavo į pirmą smūgį tarsi nejustų skausmo. Bet po daugybės dūrių šleikščios rankos raumenys galiausiai atsipalaidavo ir po truputi pradėjo paleisti mano koją. Kaip tik pačiu laiku, nes kitos rankos jau artėjo link manęs ir jeigu nebūčiau spėjęs laiku išlaisvinti kojos, greičiausiai jos būtų be didesnių sunkumų įtraukę mane į vandenį. Mano laimei aš ištrūkau ir bandydamas atgauti kvapą bėgau link miško. Atsigrežiau, kai priartėjau medžius ir žinojau kad esu tikrai saugus, bet vis tiek dūsdamas atsisukau į vandenį, kuris mano nuostabai vėl buvo visiškai permatomas, nebuvo matyti jokių rankų. Sakyčiau, kad viską išsigalvojau, tačiau ore vis dar tvyrojo dumblių ir pūvėsių kvapas. Vanduo atrodo tyčiojosi iš manęs ir nerodė jokio judėjimo. Tarsi nieko neįvyko. tarsi manęs katik nebandė įtempti gličios rankos. Pažvelgiau į savo kojas, stresui atslūgus ir atgavus kvapą pajutau perštėjimą. Gilios nagų žymės ant odos priminė, kad viskas iš tiesų įvyko.
Kas dabar? Man reikia priimti sprendimus ir greitai sumurmėjau sau po nosimi. Tada išgirdau naują garsą, lapų šlamesį, šaku brazdėjimą ir galiausiai žingsnius. Mano širdis pradėjo plakti bent du kartus greičiau, visi raumenys įsitempė bėgti, bet išgirdau tai ko nesitikėjau, žmogaus balsą. “Palauk, nebėk, čia aš” tarė pažįstamas pavargęs Arvydo balsas. “Ir vėl tu prie to prakeikto vandens, juk sakiau nesiartinti, bet tu nepriimi mano patarimų ir žiūrėk prie ko tai tave privedė”. “Bet juk tave…” pradėjau ir mane nutraukė “Aš čia gyvas ir sveikas” tarė Arvydas “Tave sudraskė” įsiterpiau. “Tu buvai per arti vandens, aš tau sakiau nesiartinti” atkirto Arvydas. “Einame, mes netoli”. “Netoli ko?” paklausiau. “Jau sakiau, netoli saugios vietos nakčiai, bet visų pirma turim nešdintis nuo upelio”. Mano galvoje sukosi šimtai klausimų, bet dabar buvo laikas priimti sprendimus. Ar viskas ką girdėjau buvo tik netikros haliucinacinacijos? Ar aš vis dėl to galiu pasitikėti Arvydu? Kaip jis išgyveno? Kur tas padaras? Kas tas padaras? Kas ta saugi vieta? Kas tie padarai iš vandens? Kur Tomas? “Apsispręsk, aš neturiu laiko laukti” tarė Arvydas žengdamas į mišką.
“Kodėl man liepei nejudėti, kai mus užpuolė ir kaip tu pabėgai?” paklausiau sekdamas paskui į mišką. “Tu kvailys, kad nepaklausei. Bet negaliu tavęs kaltinti dėl to, man nebuvo laiko viską paaiškinti, sunku tikėtis, kad tu stovėsi vietoje, kai tas padaras visu greičiu bėga tavęs link. Tas padaras nusivijo mane, nes jis nemato, tačiau puikiai girdi ir aš pasistengiau sukelti kuo daugiau triukšmo, kad jį nukreipčiau nuo tavęs savęs link. Kai tu pradėjai bėgti jis pradėjo sekti tave, tačiau net ir tas padaras nekvailas ir neseks tavęs iki vandens. Tau labai pasisekė. O dėl to kaip aš pabėgau, tiesą sakant aš nepabėgau, šitą mišką ir jo padarus puikiai pažįstu.” Jis išsitraukė nedidelius varpelius, nemanyk, kad aš čia vaikštau nepasiruošęs. “Tereikia nukreipti padaro dėmesį kitu garsu ir jis susipainioja. Šitie varpeliai juos sutrikdo.” Nežinojau ką turėjau jam atsakyti, bet tai šiek tiek patenkino mano smalsumą. “Kur tas padaras dabar?” paklausiau. Arvydas šyptelėjo ir iš kažkur iš už diržo ištraukė nemenką peilį. “Negyvas” tarė. Kita vertus negalėjau nepastebėti suplėšytų marškinių rankovių ir gilių įbrėžimų ant jo rankų. Be to Arvydas neatrodė toks energingas kaip iki šiol. Kairė koja šiek tiek atsiliko nuo dešinės, bet neatrodo, kad tai sugadintų jo nuotaiką. Priešingai, plati šypsena puošė veidą. Jis pamatė mano žvilgsnį. “Nesijaudink, tai tik keli įbrėžimai. Būta ir blogiau. Tiesą sakant nesitikėjau, kad sutiksime kajotą” “Kajotą?” suklusau. “Taip, nežinau koks jų tikras pavadinimas, vargu ar toks egzistuoja, tad mes sukūrėmė savo pavadinimus visiems miško gyviems. Jis mažas ir sąlyginai nepavojingas todėl pavadinom kajotu” paaiškino su šypsena. “Sąlyginai nepavojingas” suburbėjau kraipydamas galvą. “Paprastai jie mėgsta susiburti į būrius. Šitas turbūt buvo jų žvalgas ir pamanė, kad mes lengvas grobis. Tikėkimes, kad didesnis būrys yra toli nuo mūsų. Kai jų daug pabėgti sveikam daug sunkiau ir nėra jokių šansų juos įveikti vienam, nebent turi daug ugnies. Ko mes šiuo metu neturime. Tačiau bazėje…” jis užsiminė. “Bazėje?”. Bet Arvydas nekreipė dėmesio į mano klausimą. “Kaip mane radai?” dar kartą paklausiau. “Tave rasti nesunku, atrodo tas vanduo tave traukia labiau negu kitus. Tu manai, kad ten saugu. Bet tau kol kas tik sekėsi. Nuoširdžiai stebiuosi, kad tu iki šiol išgyvenai. Bet atrodo jau turėjai malonumo susipažinti su rankomis.” šį kartą jis nužvelgė mano suplėšytą kelnių klešnę. “Tikiuosi daugiau nedarysi tos pačios klaidos”. “Aš irgi tikiuosi” sumurmėjau. Mes ižengėme į vos pastebimą smulkų takelį ir Arvydas sumurmėjo “mes jau čia pat”.
“Mes jau čia pat kur?“ tariau ir nutilau. Prieš mus lyg iš niekur išdygo aukšta medinė tvora, kuri tęsėsi į abų šonus toliau negu mano akys galėjo įžvelgti pro medžius. Kas keliasdešimt metrų stūksojo aukšti bokšteliai. Iš apačios buvo sunku įžvelgti ar jie saugomi, tačiau mano nuojauta sakė, kad mus pamatė gerokai anksčiau negu mes atsidūrėme prie tvoros. Ir jeigu mums čia būtų ne vieta, jie mums leistų žinoti. Užsižiūrėjęs į neįprastą reginį nepastebėjau, kad Arvydas jau gerokai prieky ir prie tvirtų vartų kalbasi su iš kažur atsiradusiu stamboku žemu vyru. Aš irgi nelikau nepastebėtas. Man besiartinant Arvydas atsisuko mano pusėn ir abu sužiuro į mane. “Jis ne toks šviežias kaip tu galvoji, jam jau teko matyti daugiau negu kai kuriems iš mūsų, Tadai.” tarė Arvydas. Neatrodo, kad stambus vyras buvo įtikintas mano išvaizdos. Aš ir nesijaučiau įsižeidęs. Kita vertus, šyptelėjau pagalvojęs, kad tai nesutrukdė man iki šiol išgyventi po viso to kas įvyko. Atrodo pastarosios 24 valandos turėjo daugiau įtakos mano gyvenimui negu bet koks kitas įvykis iki šiol ir kardinaliai pakeitė požiūrį į tai kas iš tiesų svarbu.
“Eikit” tarė Tadas. Prieš mus pradėjo atsiverti didieji vartai. Kažkas staiga šūktelėjo iš bokštelio, aš krūptelėjau nuo staigaus garso, tačiau aidas iškraipė garsą ir niekaip negalėjau išgauti šūksnio prasmės. Neatrodo, kad Arvydas ar Tadas į tai kreipė bent menkiausią dėmesį. Vartai palengva pilnai atsidarė ir aš pagaliau pamačiau tai kas buvo viduje. Kažkas panašaus į karinę bazę, tačiau vietomis pastatyti paprasti mediniai nameliai buvo suregzti iš rastų ar lentų, kitur buvo pastatytos pavienės karinės palapinės, tarp jų vaikščiojo ir manęs link žvilgčiojo keletas žmonių, neatrodo, kad jie būtų sujaudinti mano atvykimo. Visa tai labiau priminė prastą gyvenamąjį rajoną negu karinę bazę pagalvojau geriau apžvelgęs vietovę. Kita vertus, aukšta tvora ir bokšteliai sudarė keistą kontrastą ir visas vaizdas buvo tiesiog kratinys tarpusavyje nederančių kontrastuojančių pastatų ir gynybos įrenginių. Man toptelėjo, kad aukšta tvirta tvora ir bokštai nebuvo pastatyti be reikalo. Tą, žinoma, liūdijo ir mano patirtis iki šiol. Arvydas visą laiką stebėjo mane ir aš tik dabar į tai atkreipiau dėmesį. “Ši bazė buvo suresta greičiau negu mes norėjome, manau supranti, kad tam buvo priežasčių. Nors aplinkinė tvora ir bokštai yra patikimi ir suteikia saugumo, mes dar neturėjome laiko įrengti vidinio kiemo. Viskas pastatyta skubotai, labiau dėl saugumo negu dėl patogumo. Bet šitoje vietoje reikia susidėlioti prioritetus. Mes sakome geriau miegoti saugiai negu šiltai.” “Kas čia per vieta? Ką jūs čia veikiate, kam viso to reikia?” paklausiau “Kaip jau minėjau tai sunku paaiškinti keliais žodžiais. Galbūt ir nepanašu į tai tačiau šie nameliai yra įvairios laboratorijos skirtos tyrimams” “Kokiems tyrimams?” suklusau. “Kaip manai ką tokioje vietoje galima tirti?” atkirto Arvydas. Prie mūsų priėjo moteris šviesiais plaukais ir smulkiais akiniais, tačiau rūškana išraiška. “Nestoviniuok Aryvdai” sumurmėjo ji.
Jis trumpai papasakojo apie tai kaip mane rado ir viską kas įvyko mums kartu einant. Moteris stovėjo akmeniniu veidu ir nė karto neįsiterpė į pasakojimą. Neatrodo, kad jinai jaustų kokias emocijas, neatrodo, kad jai tai padarė didžiulį įspūdį. Arvydui pasakojant aš išgirdau keletą detalių, kurių jis man iki šiol nepasakojo. Pasirodo, jis ne tik užmušė mus užpuolusį padarą, tačiau ir paėmė, kaip jis tai pavadino „mėginį“. Be to, po užpuolimo Arvydas grįžo į tą pačią vietą kur mane paliko prieš nubėgdamas ir ieškojo manęs. Aš jaučiausi visiškai nedėkingas, nes iki šiol neįvertinau kiek jis padarė dėl manęs, kai ko gero jam būtų buve daug lengviau mane tiesiog palikti kapstytis vienam iš padėties. Pabaigęs pasakoti Arvydas galiausiai atsisuko į mane „Aš atsiprašau, kad visko nepapasakojau, manau suprasi po to kai tau viską paaiškins Agnė, jinai tai daro geriausiai ir sveikas atvykęs.“ man nespėjus įsiterpti ar atsakyti Arvydas nuėjo.
“Mano vardas kaip jau minėjo Arvydas, Agnė, kiek suprantu tu Benas.“ nieko nelaukdama prabilo moteris „Taip” atsakiau. “Sveikas atvykęs. Leisk man pranešti blogą žinią iš karto, taip bus paprasčiau, kuo greičiau su ja susitaikysi tuo bus lengviau.“ tarė jinai. Aš nieko neatsakiau ir toliau stebėjau jos veidą. Turbūt iki dabar išmokau nieko neklausinėti ir niekuo nesistebėti. „Tu iš čia greitu metu neiškeliausi, tiksliau ko gero niekada.“ trumpai tarė jinai, jos veide nebuvo jokios išraiškos, kažkodėl įtariau, kad jinai tai sako ne pirmą kartą „Kodėl?“ Atsakiau ramesniu balsu negu pats tikėjausi. „Na, trumpai tariant kažkas norėjo kad čia atsidurtum, nežinau kaip vyksta atranka bet tu jau matei tai ko neturėjai matyti ir kelio atgal nėra. Nemanyk, kad esi kažkoks išskirtinis. Mes visi esame toje pačioje situacijoje. Visi čia atsidūrėmė taip pat, na beveik ir kol kas dar nei vienam nepavyko ištrūkti.“ „Nori pasakyti, jūs visi čia atsidūrėte kaip ir aš? Ką jūs čia darote?“ paklausiau. “Bandome išgyventi“ tarė jinai. „Dauguma mūsų čia atsidūrėme panašiai kaip tu.“ „Per Tomą?“ paklausiau. “Nebūtinai per Tomą, jis tik vienas iš daugelio, mes juos vadiname vedliais. Tai žmonės, kurių darbas atvesti naujus vienetus.“ „Vienetus?” susiraukiau. “Tu esi vienetas” tarė Agnė. „Kitaip tariant tiem kas tave čia atvedė tu nerūpi, aš esu tikra, kad Tomas buvo tavo geras draugas, bet tai jo darbas būti tavo draugu. Nemanau, kad jis turėjo kažkokių asmeninių priežasčių tave į tai įklampinti, galu gale jisai tik dalis sistemos ir ko gero pats toks pat įkaitas kaip ir mes. Tik jo darbas kiek kitoks, bet jis tikrai ne tavo draugas.“ „Tu sakei tik dauguma jūsų atsidūrė čia kaip ir aš…“ tariau. “Taip, kai kurie čia atsirado savo noru. Arba tiksliau jie buvo vienaip ar kitaip priversti ar apgauti čia patekti. Labai mažai kas iš tiesų norėjo čia atsidurti, nors yra ir tokių bepročių. Šitie žmonės yra mokslininkai, kurie atlieka eksperimentus.“ Jinai žvilgtelėjo į nušiurusius namelius. „Visa ši vieta stebima. Jei bandysi ištrūkti iš miško ir tau kažkaip pavyks pasiekti jo kraštą nesudraskytam padarų ir patikėk manimi tu matei tikrai ne visus, bet kokiu atveju būsi nušautas arba dar blogiau sušertas gyvas tiem padarams, miško kraštai yra be proto gerai saugomi ir kiekvienas tavo žingsnis miške sekamas. Gali netgi laikyti save laimingu, daugumos atvykusių niekas neranda ir neatgabena iki bazės. Tau pasisekė, kad netoli buvo Arvydas. Anksčiau mes neturėjome stebėtojų miške…“ aš ją pertraukiau. „Arvydas yra stebėtojas?“ „Taip, kaip ir minėjau anksčiau mes neturėjome stebėtojų ir tik labai retam pavykdavo nusigauti iki bazės, dabar atvykusių žmonių šansai irgi nedideli, tačiau stebėtojai gerokai pagelbsti naujiems vienetams.“ „Kam visa tai?” “Turiu omenyje kokia viso to prasmė? Kam iš to nauda?“ paklausiau. “Nežinau. Tau tiksliai turbūt galėtų atsakyti tik žmonės, kurie mus čia atvedė ir uždarė. Bet jeigu turėsi progą juos pamatyti greičiausiai jie tave nušaus arba jeigu nekelsi pavojaus ir nebandysi pabėgti, tiesiog ignoruos. Stenkis jų privengti.“ mes abu trumpam nutilom. Kad ir kokia keista tai situacija man beliko vienas klausimas. „Ką aš turiu daryti?“ tai buvo logiškiausia išvada kurią priėjau. Jeigu negaliu iš čia ištrūkti, jeigu mes tik kažkokio keisto eksperimento dalis, vienintelis dalykas kurį man reikia žinoti tai kaip prisidėti prie šitos bendruomenės veiklos ir niekam neapsunkinti gyvenimo beprasme panika. Kita vertus, galbūt aš nedaug praradau čia atvykdamas. Manęs niekas nepasigęs jeigu aš negrįšiu. Aš neturiu artimųjų su kuriais bendraučiau ir kurie tikrai manęs pasigestų. Mano vienintelis tikras draugas yra žmogus, kuris mane į visą tai įklampino, žinoma jeigu visa tai tiesa, bet kol kas aš neturiu priežasčių manyti kitaip. Jinai pirmą kartą nusišypsojo „Man patinka kaip tu mastai. Dauguma naujų vienetų viską priima daug sunkiau. Visų pirma susitaikyk, kad bus nelengva. Mes visi atliekame kažkokią funkciją. Paprastai atvykę žmonės turi kažkokią specialybę. Kai kurios iš jų yra labai reikalingos. Tarkim be mokslininkų mums visalaik trūksta medikų, statybininkų, inžinierių… „ Jinai nutilo ir pratesė „Psichologų ir žinoma kareivių. Nenusimink jei tavo specialybė nėra viena iš šių, tau tikrai atsiras darbo, kuriam nebūtina kvalifikacija“ tarė jinai. Aš susimasčiau, visą savo gyvenimą mokiausi būti profesionaliu niekuo. Gėda prisipažinti, bet per visą gyvenimą neįgijau jokių konkrečių sugebėjimų. Mano darbai niekada nereikalavo kažkokios ypatingos kvalifikacijos ar įgūdžių. Aš dirbau padavėju, barmenu, konsultantu. Darbus kurie mažai kam keltų džiaugsmą. Visada jaučiausi tuščias viduje. Kiekvienas mano darbas neturėjo jokios prasmės. Tačiau čia aš galiu pradėti naują gyvenimą, pagalvojau. Čia aš galiu atrasti prasmę ir daryti kažką kas tikrai svarbu. Net nepastebėjau kaip mano žvilgsnis iš gėdos jau kurį laiką buvo nukreiptas į žemę. „Nėra ko gėdytis“ tarė jinai. „Ne visi atvykę yra kažkokie specialistai, čia ne tai svarbiausia“ jinai matė mane kiaurai. Viskas ką gyvenime iki šiol išmokau šitoje vietoje buvo beprasmiška išskyrus tai ką patyriau per pastarąją parą. „Aš noriu padėti surasti kitus vienetus ir būti stebėtoju kaip Arvydas“ tariau.