Vienas iš mano, kaip praktikanto, pirmųjų darbų buvo nuo mamos pasimetusio keturmečio paieškos operacija. Tai buvo vienas iš tų atvejų, kai žinojome, kad jį tikrai rasime, nes šunys gerai užuodė jo pėdsakus ir mes matėme aiškius ženklus, kad jis buvo šioje teritorijoje. Paieška baigėsi tuo, kad radome jį uogyne, maždaug pusė mylios nuo tos vietos, kur jį matė paskutinį kartą. Vaikas net nenumanė, kad buvo taip toli nuklydęs.
Vienas iš senbuvių grąžino jį atgal, kas mane tikrai nudžiugino, nes aš nelabai mėgstu vaikų – man tikrai sunku su jais bendrauti ir palaikyti jiems kompaniją. Grįžtant atgal su instruktore, ji nusprendė pasukti į apylanką ir parodyti man vieną iš pavojingų taškų, kur dažniausiai randami dingę žmonės. Tai yra nuokalnė šalia populiaraus tako ir žmonės paprastai leidžiasi ja žemyn, nes taip jiems lengviau. Toji vieta yra už kelių mylių ir mes maždaug valandą einame iki jos pėsčiomis.
Kol mes vaikštome aplink tą teritoriją, o ji man rodo vietas, kur anksčiau ji yra radusi žmones, aš pastebiu kažką tolumoje. Teritorija, kurioje mes dabar esame, yra apie aštuonios mylios nuo pagrindinės automobilių stovėjimo zonos, nors yra dar keliukų iš kitos pusės, kuriais gali privažiuoti arčiau, jei nenori taip toli eiti pėstute. Bet mes stovime valstybės saugojamoje teritorijoje, o tai reiškia, čia negali būti jokių komercinių ar gyvenamųjų pastatų. Dažniausiai, ką gali čia pamatyti, tai ugnies dūmų stulpas arba benamių skubiai suręstos pašiūrės, kur jie tikisi prisiglausti. Bet iš ten, kur stoviu, matau, kad ir kas tai bebūtų, tas daiktas yra tiesių kraštų, o gamtoje juk gana greitai supranti, kad tiesios linijos yra labai retas dalykas.
Aš parodau į tą daiktą, bet trenerė nieko nesako. Ji tiesiog laikosi nuošaliau ir leidžia man vaikščioti aplink ir apžiūrėti jį. Prieinu maždaug per dvidešimt pėdų nuo jo ir man ant sprando pasišiaušia plaukai. Tai laiptai. Vidury sumauto miško. Tinkamame kontekste tai būtų tiesiogine prasme normalus ir įprastas dalykas. Tai tiesiog normalūs laiptai, iškloti smėlio spalvos kilimine danga ir maždaug per dešimt laiptelių kylantys į viršų. Bet vietoj to, kad jie būtų name, kur, akivaizdu, jiems ir vieta, jie stovi čia, vidury miško. Šonuose laiptai kilimu neuždengti ir aš matau medieną, iš kurios jie pagaminti.
Tai atrodo beveik kaip klaida video žaidime, kur nepavyko iki galo užkrauti namo vaizdo ir matosi tik laiptai. Stoviu prie jų, o mano smegenys ūžia, bandydamos suprasti ir suvokti, ką aš matau. Mano instruktorė prieina, atsistoja šalia manęs ir tiesiog stovi sau kaip niekur nieko, žiūrėdama į laiptus, lyg jie būtų neįdomiausias dalykas pasaulyje. Klausiu jos, kas čia per velniava, o ji tik sukikena. „Pratinkis prie to, naujoke. Ateityje matysi jų dar daugiau.“
Pradedu eiti link laiptų, bet ji sugriebia mane už rankos. Stipriai. „Aš to nedaryčiau,“ – sako ji. Jos balsas skamba ramiai, bet laiko mane stipriai sugriebusi, tad tiesiog stoviu žiūrėdamas į ją. „Juos visuomet matysi, bet nesiartink prie jų. Neliesk jų ir nelipk jais į viršų. Tiesiog ignoruok juos.“ Aš praveriu burną norėdamas dar paklausti apie laiptus, bet kažkas tame, kaip ji į mane žvelgia, man pasufleruoja, kad geriau to nedaryti. Mes einame toliau ir apie tai daugiau nebekalbame per visą likusį mano apmokymą. Vis dėlto, ji buvo teisi. Sakyčiau, beveik kas penktą mano iškvietimą, aš galiausiai aptinku laiptus. Kartais jie būna ganėtinai arti tako, nutolę maždaug per dvi ar tris mylias. Kartais jie būna toli, už dvidešimt ar trisdešimt mylių, tiesiogine to žodžio prasme vidury niekur, ir aš juos aptinku tik kai vykdome didesnių teritorijų paieškas arba per mokymųsi savaitgalius.
Paprastai laiptai būna geros būklės, bet kartais atrodo, kad jie įveikė ne vieną mylią. Visi jie skirtingų rūšių, skirtingų dydžių. Patys didžiausi, kokius man teko pamatyti, atrodė kaip iš amžių sandūros dvaro ir buvo mažiausiai dešimties pėdų pločio, o laipteliai vedė maždaug penkiolika ar dvidešimt pėdų aukštyn. Bandžiau apie tai kalbėtis su kitais žmonėmis, bet visi tie pokalbiai užsibaigdavo taip pat kaip buvo su instruktore. „Tai normalu. Nesirūpink dėl jų, ten nieko svarbaus, bet nesiartink prie jų ir nelipk jais.“ Dabar, kai praktikantai to paties paklausia manęs, aš lygiai taip pat jiems atsakau. Aš tikrai nežinau, ką dar galėčiau jiems pasakyti. Nuoširdžiai tikiuosi, kad vieną dieną turėsiu geresnį atsakymą, nei šis, bet kol kas jo dar neturiu.
Dar viena istorija, kuri mažiau vaiduokliška, bet liūdnesnė. Vėlai žiemą, kai realiai niekam nederėtų eiti tokių tolimų maršrutų, dingo jaunas vyras. Mes daugumą takų uždarome, bet keletas jų lieka atidaryti ištisus metus, nebent velniškai daug prisninga. Buvo vykdyta jo paieška, bet, kadangi buvo prisnigę maždaug 6 pėdos (tais metais buvo neįprastai daug sniego), mes nujautėme, kad jo nerasime iki pavasario, kai bus atlydys. Ir be abejonės, po pirmojo didesnio atlydžio vienas žygeivis pranešė apie rastą kūną visai netoli pagrindinio tako. Radome jį prie medžio kamieno, aptirpusio sniego krūvoje.
Iš karto supratau, kas nutiko ir tai mane labai išgąsdino. Daugelis jūsų, kurie slidinėjate ar čiuožiate snieglente, arba praleidžiate daug laiko kalnuose, turbūt jau irgi nutuokiate, kas jam atsitiko. Kai sninga, po medžių šakomis sniego sluoksnis nebūna storas. Taip dažniausiai būna prie eglių, nes jų tankios šakos yra suskleisto skėčio formos. Taigi, galiausiai aplink medžio kamieną susidaro erdvė, užpildyta puraus sniego, oro ir šakų. Tokius darinius vadina medžių šuliniais ir paprastai juos sunku pastebėti, ypač, jei nesi su tuo susidūręs. Priėmimo centre mes visuomet pastatom didžiausius ženklus, kuriuose perspėjame žmones, kaip tai yra pavojinga, bet kiekvienais metais, kai tik sulaukiame neįprastai daug sniego, atsiranda bent vienas žmogus, kuris jų neperskaito arba nekreipia dėmesio į pavojų, ir galiausiai apie tą žmogų sužinome pavasarį.
Mano spėjimas yra toks, kad šis jaunas vyras bekeliaudamas pavargo arba galbūt jam suspazmavo kojas nuo ėjimo per gilų sniegą. Ir jis nuėjo prie medžio kamieno atsisėsti, nenutuokdamas, kad ten yra susidaręs medžio šulinys. Ir įkrito į jį. Jis įkrito į jį kojomis aukštyn, o aplink esantis sniegas sukrito aplink jį. Negalėdamas išsilaisvinti, jis užduso. Tai vadinama sniego imersijos uždusimu ir tokie atvejai retai pasitaiko, nebent tik labai giliame sniege. Bet jeigu įstringi ten neįprastoje pozoje, kaip šis vaikinas, net šešios pėdos sniego gali būti mirtinos. Kas mane labiausiai išgąsdino, tai bandymas įsivaizduoti, kaip jis turėjo kovoti. Aukštyn kojomis, stingdančiame šaltyje jis nemirė greitai. Virš jo turbūt susidarė tankaus ir sunkaus sniego krūva ir jam jau tikrai nebuvo šansų ištrūkti iš ten. Kai pradėjo trūkti oro, jis turbūt suvokė, kas vyksta. Negaliu net įsivaizduoti, kokios buvo jo mintys paskutinėmis akimirkomis.
Daugelis mažiau laiko gryname ore leidžiančių draugų manęs klausia, ar iškvietimo metu esu kada nors matęs Ožiažmogį (angl. Goatman, anot legendos pusiau žmogus, pusiau ožys). Deja, o gal, tiksliau, mano laimei, man to niekada nebuvo nutikę. Spėju, kad panašiausias į tai galėjo būti juodaakio įvykis, bet aš pats nieko nemačiau. Vis dėlto, vieno iškvietimo metu man kažkas panašaus nutiko, bet nenorėčiau to nurašyti Ožiažmogiui. Gavome pranešimą, kad viename iš takų maršrutų nualpo vyresnio amžiaus moteris, kuriai reikia pagalbos nusileisti į pagrindinę mūsų stovyklą.
Mes nužygiavome iki tos vietos, kur ji buvo ir sutikome jos vyrą, netveriantį savo kailyje. Jis pribėgo ristele prie mūsų, ir papasakojo mums, kad jis šiek tiek nukrypo nuo tako, norėdamas kažką apžiūrėti, ir staiga už nugaros išgirdo savo žmonos klyksmą. Jis pribėgo prie jos ir rado ją nualpusią ant tako. Mes ją paguldėme ant neštuvų ir benešant ją žemyn į sutikimo centrą, ji atgavo sąmonę ir vėl pradėjo klykti. Aš ją nuraminau ir paklausiau, kas nutiko. Negaliu prisiminti visko pažodžiui, bet iš esmės nutiko štai kas: ji laukė savo vyro ir staiga išgirdo tikrai keistą garsą. Ji sakė, kad tas garsas skambėjo kaip katės, bet staiga jis nutolo, ir ji negalėjo suprasti kodėl.
Ji paėjėjo kiek į priekį, norėdama išgirsti jį geriau, ir garsas pradėjo garsėti, tartum artėtų prie jos. Anot jos, kuo labiau artėjo garsas, tuo jai darėsi neramiau, kol galiausiai ji suprato, kas čia buvo negerai. Aš labai gerą prisimenu šią sekančią pasakojimo dalį, nes ji man pasirodė tokia keista, kad aš net norėdamas negalėčiau jos pamiršti. „Tai nebuvo katė. Tai buvo žmogus, kuris be perstojo kartojo „miau.“ Tiesiog „miau-miau-miau.“ Bet tai nebuvo žmogus, tai negalėjo būti žmogus, nes aš niekada nesu girdėjusi, kad žmogaus balsas galėtų taip zvimbti. Pamaniau, kad mano klausos aparatas sugedo, bet taip nebuvo – aš jį įjungiau iš naujo ir vėl išgirdau tą patį zvimbiantį garsą. Buvo tikrai bjauru. Jis artėjo, bet aš negalėjau jo matyti. Ir kuo labiau jis artėjo, tuo baisiau man darėsi, o paskutinis dalykas, kurį pamenu, tai iš už medžių išnyranti figūra. Spėju tuomet ir nualpau.“
Žinoma, jaučiausi suglumęs, kodėl gi kažkoks vyrukas turėtų blaškytis prakeiktoje girioje šūkaudamas žmonėms „miau-miau“. Taigi, vos tik nusileidome nuo kalno, pasakiau vadovui, kad einu apieškoti tą vietą ir galbūt ką nors rasiu. Jis man davė leidimą ir aš, pasiėmęs radiją nužygiavau atgal, kur nualpo toji moteris. Nieko nesutikau, taigi nuėjau dar papildomą mylią į priekį, o grįždamas atgal pasukau nuo tako, bandydamas išsiaiškinti, iš kur tas žmogus galėjo jai pasirodyti. Buvo jau beveik saulėlydis ir aš netryškau noru likti čia vienas nakties metu, tai aš kaip ir nurašiau šį įvykį ir mintyse priminiau sau ateiti vėl apžiūrėti šią teritoriją rytoj.
Bet beeinant atgal, tolumoje kažką išgirdau. Sustojau ir šuktelėjau, prašydamas tą kažką prisistatyti. Garsas neartėjo ir negarsėjo, bet jis skambėjo taip, kaip žmogus, keistu monotonišku balsu sakantis „miau-miau“. Kad ir kaip juokingai tai skambėtų, bet jis skambėjo panašiai, kaip tas vyrukas vardu Nedas su balso aparatu seriale „Pietų parkas“. Nukrypau nuo tako ir ėjau ton pusėn, iš kurios, maniau, sklido garsas, bet niekaip prie jo nepriartėjau. Toks jausmas, kad jis sklido iš visų pusių. Galiausiai jis kaip dingo ir aš grįžau į priėmimo centrą. Daugiau niekada nesame sulaukę jokių panašių pranešimų ir nors aš pats ne kartą grįžau į tą pačią teritoriją, daugiau niekada negirdėjau to garso. Spėju, kad galbūt tai buvo kokio nors kvailo vaiko išdaiga, bet turiu pripažinti, kad tai buvo tikrai keistas įvykis.