Man nuo mažens patiko skaityti. Tai mano hobis ir atsipalaidavimo būdas. Aš dažnai sėdžiu iki vėlaus vakaro, prastai apšviestame kambaryje, gerdamas arbatą ir skaitydamas. Galbūt jums atrodo, kad aš vienišas ir jūs turbūt teisūs, tačiau skaitydamas aš jaučiuos iš ties laimingas. Tačiau po vieno įvykio mano jaukus pasaulis vos neapsivertė aukštyn kojom. Aš kaip ir […]

1953 m. pavasarį, būdamas devynerių metų mačiau, kaip mirė mano draugas. Prisiminsiu tą dieną visą likusį gyvenimą. Tas prisiminimas niekada manęs nepaliko ir niekada nepaliks. Dalis jo yra trauma, lėtas ir klastingas suvokimas apie draugo netektį, kuris įsismelkė į mano tolimesnį gyvenimą. Bet yra dar kai kas, apie ką aš nepasakoju. Laikiau tai paslaptyje metų

Tai prasideda nuo istorijos kurią girdėjau, kai buvau jaunesnis. Bičas ėjo į mišką. Jis buvo didelis, stiprus vyras, panašus į medkirtį, o gal būt tai ir buvo jo darbas. Jis eina į mišką dar prieš aušrą. Pasako, jog ketina medžiot, parsinešt medienos ir apsižvalgyti. Taigi… jis žengia tarp medžių ir kurį laiką renkasi medienos, medžioja

Sveiki draugai. Nusprendžiau pasidalinti keliomis savo istorijomis ir nutikimais, kurie įvyko per 15 metų dirbant tolimų reisų vairuotoju. Šiuo metu gyvenu ir dirbu Amerikoje, tačiau beveik visą savo gyvenimą praleidau Europoje. Vairuoti sunkvežimį pradėjau vos sulaukęs 18, kai pabaigiau vidurinę mokyklą. Tuo metu turėjau planų stoti į universitetą ir kurti karjerą, tačiau planai šiek tiek

Vienas iš mano, kaip praktikanto, pirmųjų darbų buvo nuo mamos pasimetusio keturmečio paieškos operacija. Tai buvo vienas iš tų atvejų, kai žinojome, kad jį tikrai rasime, nes šunys gerai užuodė jo pėdsakus ir mes matėme aiškius ženklus, kad jis buvo šioje teritorijoje. Paieška baigėsi tuo, kad radome jį uogyne, maždaug pusė mylios nuo tos vietos,

Aš ją įsimylėjau.. Visiškai įsimylėjau. Ir tai nėra sveika. Visiškai nesveika… Kai jos nėra šalia aš nuolatos apie ją galvoju. Kartais tiesiog sėdžiu ant sofos žiūrėdamas į telefono ekraną laukdamas jos žinutės. Aš sau kartoju „Nerašyk jai, nerašyk… Jinai galvos, kad aš per reiklus…” Bet tuomet mano pirštai vis tiek paspaudžia jos vardą mano kontaktų

Jei kada nors sutiksi save keliaujantį per kukurūzais užtvindytą pragarą, dar vadinamą vidurio-vakarų Amerika, galbūt stabtelsi mažame miestelyje pavadinimu Graycott, Indijanoje. Daugumoje žemėlapių jo nerasi ir galbūt net pravažiuodamas jo nepastebėsi. Jis mažas, tylus, tartum miegantis. Dažniausiai žmones šiose vietovėse neišeina iš namų, o aplinkui išsibarsčiusios parduotuvės atrodo tartum ką tik atkeliavusios iš 1960-tųjų. Galbūt

Mano mokykla nebeegzistuoja. Tik taip tai galiu apibūdinti. Jinai dingo iš visų įrašų ir atminties. Aš galėčiau praleisti valandas ieškant ir vis tiek jos nerasčiau. Nesu tikras ar aš tik sapnavau apie ją ar aš išprotėjau kol nesuradau žmogaus, kuris patyrė tą patį. Dėl privatumo nenaudosiu jos tikro vardo ir vadinsiu ją Sara. Mes nuėjome

Apie laiptus gavau daug atsiliepimų, todėl trumpai apie tai pakalbėsiu ir įtrauksiu vieną istoriją. Jie būna įvairių formų, dydžių, stilių ir būklių. Kai kurie yra gana apleisti, tiesiog griuvėsiai, bet kiti yra visiškai nauji. Mačiau vienus, kurie atrodė tarsi perkelti tiesiai iš švyturio: metaliniai ir spiraliniai, itin senamadiški. Laiptai nekyla aukštyn be galo ar toliau,

Dabar 03:52, naktis. Aš stebiu kompiuterio ekraną pajuodusiom akimis ir mano visi miegai išblaškyti. Ne dėl kavos, nors per vakarą išgėriau bent tris puodelius, bet labiau nei nuo bet ko kito, man nesinorėjo miegoti po to ką pamačiau savo kompiuterio ekrane. Matot, aš dirbu programuotoju vidutinio dydžio kompanijoje. Man tik 26 metai, bet programuoti pradėjau