Nuo Černobilio avarijos praėjo 33 metai. Tuomet aš buvau jaunas, bet mano laikas jau beveik praėjo. Manau laikas papasakoti kas iš tiesų įvyko tą diena.
1986 metais, Balandžio 26 sprogo Černobilio ketvirtas reaktorius. Tai tiesa. Tačiau ketvirtas reaktorius sprogo ne dėl klaidos atliekant elektros dingimo simuliaciją.
Prieš 33 metus aš dirbau mokslininkų komandoje, kuri atliko tyrimus, kurių metu bandyta sukurti organizmus, atsparius radiacijai. Mes norėjome dirbtinai sukurti tokią DNR struktūrą, kuri galėtų išlikti stabili net ir veikiama stiprios radiacijos. Aš dirbau trečio sektoriaus laboratorijoje, kuriame buvo atliekami tyrimai su smulkiais gyvūnais, įprastai su pelėmis ar žiurkėmis. Antrame sektoriuje atliekami tyrimai su stambiais gyvūnais, ši dalis mums buvo neprieinama, tačiau visi žinojom, kad ten atliekami eksperimentai su stambesniais gyvūnais, ypač populiarios buvo bezdžionės ir kiti primatai. Apie pirmą sektorių niekas nekalbėjo, oficialiai pirmasis sektorius neegzistavo, tačiau mes, žinoma, žinojome, kad toks yra. Na, kas sugalvojo antrą ir trečią sektorių turbūt nepagalvojo, kad visiems kils įtarimas, kad yra ir pirmas… Tai buvo griežta taisyklė apie jį nekalbėti ir tie kas drįsdavo skleisti gandus būdavo greitai perkeliami į kitas laboratorijas. Arba bent jau taip būdavo sakoma. Niekas tiksliai nežinojo kur jie patekdavo ir niekas nenorėjo sužinoti. Kadangi tarp mokslininkų buvo daug žmonių, kurie priklausė saugumui niekas nedrįsdavo kalbėti apie slaptą laboratoriją. Vis dėl to, jeigu yra trečias ir antras laboratorijų sektoriai, natūraliai kyla klausimas kur yra pirmas. Nežinau kas sugalvojo tokią sistemą, bet turbūt apie tai nesusimastė…. Nepaisant visko apie pirmą sektorių mes žinojome tik tiek, kad jis egzistuoja. Niekas nežinojo kokie tyrimai buvo atliekami pirmąjame sektoriuje.
Trečias sektorius smulkūs graužikai, antras sektorius bezdžionės, pirmas sektorius…. Man sakydavo kolega šypsodamasis. Bet man buvo nejuokinga. Dauguma pelių su kuriomis dirbdavome patirdavo šiurpias transformacijas. Pakeisti DNR struktūrą nesukeliant pašalinio efekto yra sunkus darbas, kuris mums sunkiai sekėsi. Daugumai pelių išsivystydavo augliai ir mes turėdavome jas pribaigti. Tačiau kai kurios išlikdavo ir tuomet joms vis tiek išsivystydavo augliai… Tačiau, galiausiai mūsų dideliai nuostabai kai kurios pelės pradėjo išgyventi mūsų eksperimentus ir demonstruodavo didesnį atsparumą radiacijai. Tai nebuvo itin didelis atsparumas, bet neabejotinai žingsnis į priekį. Tiesą sakant didelė čia dirbusių mokslininkų buvo skeptikai ir netikėjo vykdomais eksperimentais, tarp jų ir aš. Mes nežinojom kokių pagrindu atliekami eksperimentai ar jie paremti literatūra ar kažkas panašaus jau buvo pabandyta. Mes nieko nežinojom, tai net nepanašu į mokslinį darbą. Arba tiksliau mes neturėjom pasirinkimo… Visi atrinkti mokslininkai turėjom šeimas… Šeimas kurias mylim ir nenorim rizikuot jų saugumu… Ir tai reiškė, kad mes nieko neklausinėdami turėjome vykdyti šiurpius eksperimentus nepaisant rizikos, nepaisant pasekmių. Įprastai tokie tyrimai trunka ne vienerius metus nes reikia gauti įvairius leidimus ir licenzijas. Reikia sekti įvarias saugumo procedūras. Mūsų to nereikalavo. Tai ką kitoms laboratorijoms užtruktų atlikti bent metus mes padarydavom per kelis mėnesius. Tai buvo rezultatai gauti saugumo, neetiško elgesio ir naktinio darbo kaina ir privedė prie to, kad nedidelė dalis pelių, kurias pavykdavo sėkmingai modifikuoti. Na joms pasireiškė keisti elgesio sutrikimai.
Tai turėjo būti dydysis provežis mūsų tyrimuose todėl niekas nepaisė pirmųjų pavojaus ženklų. Įprastai pelės miega apie keturioliką valandų per parą. Po atliktų eksperimentų jos beveik visai nemiegodavo. Jų miegas pavirto į trumpas poilsio sesijas, kurių metų jos tik pusiau užmigdavo ir išlikdavo budrios. Paprastai sumažėjus miegui nukrenta pelių svoris, nes budrioje būsenoje gyvūnai sunaudoja daugiau energijos negu miegodami, tačiau joms tai nepasireiškė. Jų širdies ritmas suletėjo ir jos beveik nejudėjo. Tai leido joms išsaugoti normalų svorį.
Pelės yra ne itin pavojingi padarai jeigu nėra užsikrėte kokiu virusu ar bakterija todėl mes nebijojom dėl jų keisto elgesio, tačiau greitai tie patys eksperimentai buvo pradedami atlikti ir su stambesniais gyvūnais. Tiesa, apie tai mes sužinojome tik tuomet, kai antrame sektoriuje įvyko pirmas incidentas. Pasirodo, nepraėjus net savaitei nuo mūsų eksperimentų pradėti atlikti panašūs bandymai su šimpanzėmis. Nežinau kiek jūs susipažinę su jų elgesiu. Įtariu esate jas mate tik zoologijos sode saugiai užrakintas už tvoros. Tiems kam teko susidurti su šimpanzėmis žino, kad jos žiaurios ir jus nužudys lėtai. Pirmiausia nutrauks galūnes ir leis jums nukraujuot. Tai yra plėšrus gyvūnas, kuris mėgaujasi jūsų kančiomis ir supranta kaip padaryti savo auką nepavojingą, bet greitai nenužudyti.
Taigi, grįžkim prie įvykio. Viena iš eksperimente dalyvavusių bezdžionių turėjo būti perkelta iš narvo ir jai turėjo būti atlikta operacija, kurios metu būtų tikrinama jos smegenų veikla. Kaip įtariate to nepavyko padaryti, bent ne iš karto. Nes bandant jai sušerti maistą su migdomaisiais jinai per narvą sugriebė dirbusio mokslininko pirštą ir įtraukė jį narvą, kur šaltakraujiškai jį nukando. Kraujo čiurkšlė pasipylė iš be pirštės rankos, o šimpanzė ramiu žvilgsniu numetė nukąstą pirštą pro narvą mokslininkam po kojomis žvelgdama visiems į akis. Tie kas dirba su šimpanzėmis žino, kad jos žiūri į akis, kai yra nusiteikusios priešiškai ir nori parodyti savo viršenybę. Maisto šimpanzė net neprilietė. Tuomet ramiai iš lėto nuėjo gilyn į savo narvo kampa kur ramiai pradėjo laižytis kraują nu letenų stebėdama kaip iškviesti medikai bando sustabdyti kraujavimą. Prie jos prijungti aparatai neparodė jokio širdies dūžių ar kraujo spaudimo pakitimo, kurie paprastai rodo, kad bezdžionė pereina į agresyvią būseną. Jinai išliko rami ir šaltakraujiška. Kitos bezdžionės irgi reagavo ramiai. Tai kurį laiką šokiravo visą laboratoriją.
Įprastai tokie įvykiai būtų aprašomi visuose laikraščiuose ir laboratorija būtų pasmerkta užsidaryti. Bet niekas nebuvo skelbiama, niekas nepasiekė viešumos. Ir jeigu manote, kad vadovybei rupėjo vieno mokslininko auka jūs klystate. Tai tik dar labiau sužadino jų smalsumą ką galite atlikti toliau tęsiant eksperimentus. Kaip gaila, kad jie nesuprato savo trumpariagiškumo. Turbūt lengva duoti nežmoniškus įsakymus, kai viską stebi iš šalies ir nesijaudini dėl savo ar savo šeimos saugumo… Labai norėčiau pasakyti, kad tuo viskas ir baigėsi.