Tai prasideda nuo istorijos kurią girdėjau, kai buvau jaunesnis. Bičas ėjo į mišką. Jis buvo didelis, stiprus vyras, panašus į medkirtį, o gal būt tai ir buvo jo darbas. Jis eina į mišką dar prieš aušrą. Pasako, jog ketina medžiot, parsinešt medienos ir apsižvalgyti. Taigi… jis žengia tarp medžių ir kurį laiką renkasi medienos, medžioja ir žvejoja.
Netoli miško yra nedidelė mokykla, o dar šiek tiek toliau mažas, senas miestelis. Tai yra vasara, mokykla tuščia išskyrus mokyklos sargą, kuris saugo ir prižiūri mokyklą: valo grindis, pjauną žolę, valo langus ir panašiai. Praeina vidurdienis, sargas lauke laisto gėles ir išgirsta kažką šaukiant. But tai ne aukštas balsas, neeee, jis žemas tarsi žmogaus, bet sugyvūlėjęs. Sargas pakelia akis susirūpinęs, tačiau neišsigandęs. Tada pamato kažką ateinant nuo miško pusės.
Tai tas pats vyras panašus į medkirtį. Bet… Bet jis atrodo kitaip… Laukinis. Jo žvilgnis veria kiaurai. Jis kažką sako dainuojančiu balsu. “Here comes a candle to light you to bed, and here comes a chopper to chop off your head.”
Prižiūrėtojas atsistoja ir žengia į priekį. Jis atpažįstą vyriškį, jis gerai žinomas miestely ir gan mėgstamas žmonių. Prižiūrėtojas jo nebijo. Jis susirūpinęs paklausia kas negerai. Vyras neatsako ir prieina dar arčiau, visai prie pat, vilkdamas didelį kirvį iš paskos. Prižiūrėtojas uždeda delną ant jo rankos ir dar kartą paklausia ar jam viskas gerai. Tačiau ir šį kartą jis neatsako, tik pradeda juoktis, užsimoja dideliu kirviu ir perkerta prižiūrėtoją per pusę į dvi dalis.
“Here comes a candle to light you to bed, and here comes a chopper to chop of your head.”
Baisu ar ne?
Na, tai ne vienintelė istorija apie šitą mišką. Yra daug istorijų apie mistiškas žmogžudystes, satanistinius kultus, kito pasaulio ritualus, vietinių aukojimus ir keistas šviesas nakti. Tai yra istorijos skirtos gasdinti prie laužo ar pasakoti draugams arba interneto forumuose.
Yra daugybė visokiausių istorijų… Tačiau aš manau kad bent dalis iš jų yra tikros. Gal būt net daugiau negu jūs galvojate. Šitame miške tarp medžių kažkas gyvena. Kažkas blogo. Nes.. Nes aš ir mano draugas kai ką matėme šitame miške.. Kai ką.. Ko negalime paaiškinti.
Štai kas nutiko
Mes buvome lauke vidury dienos ir ieškojom vietos kur galėtume prisidegti, jeigu suprantat apie ką aš. Galbūt galvojate, kad dėl to mum pradėjo vaidentis, tačiau tuo metu mes buvom visiškai blaivus ir dar net nepradėję rukyti. Tiesa sakant, mes taip niekad ir negavom progos parukyt…
Įsivaizduokit mus, vidury miško apsuptus medžių ir žalumos. Neįmanoma būt arčiau gamtos.
Medžiai viską uždengia ir tave apsupa. Tolyje buvo matomi tik kalnai, ežerai, upelis ir daug daug medžių. Jie visada stebi, visada mato, girdi ir laukia. Jeigu manęs paklaustumėte sakyčiau jog visa ši vieta yra pilna blogio. Medžiai ŽINO. Jie jau yra mate dalykų, jie yra mate LABAI blogų dalykų.
Lengva ignoruoti visas istorijas apie šiuos miškus kai esi vidury miesto apsuptas civilizacijos, šurmulio, šviesų ir visalaik turi mobilų ryšį. Bet kai atsiduri ČIA, tarp medžių, pradedi prisiminti ir pradedi jausti kad kažkas pasikeitė. Ir tai tikrai ne į gerą.
Taigi, mes vidury miško, aš ir mano draugas Eimantas, kuris stovi šalia kai aš žvalgausi į visas puses, o aplink taip tylu. Beproto tylu. Negirdėti nei paukščių nei vėjo nei jokio gyvūnų ir vabzdžių šnaresio. Tas jausmas neįprastas, NENORMALUS. Keistas. BLOGAS.
Staiga, nepasakius nė žodžio aš žvilgtelių į Eimantą ir jis pažiūri į mane, mes tyliai sutinkam jog kažkas siaubingo mus stebi iš už nugaros pasislėpęs už medžių. Mes pradedam eiti. Nežinau kas tai buvo, tačiau tuo momentu abudu pajutome jog tai yra kažkas blogo.
Iš už mūsų išgirstame traškėjimą, tada dar kartą tarsi kažkas mus sektu, žingsniai atrodo sunkus, tarsi… medkirčio.
Mes pagaliau išeiname į proskyną ir išgirstame garsų trenksmą lyg būtų nukritęs medis. Abudu atsisukame – žinau, jog geriau jau būtume bėgę, bet mes nebėgom, mes norėjom pamatyti tai kas mus sekė.
Eimantas stovi išsigandęs šalia manęs išblyškusiu veidu ir drebančiom rankom. Aš žvelgiu į tašką iš kurio girdžiu ateinant garsą. Krūmai juda tarsi kažkas bandytų pro juos prasibrauti.
Ir tuomet kažkas iššoka.
Triušis.
Paprastas, normalus triušis.
Jis turi glotnų, juodą kailį ir šviesią rožinę nosytę, kuria uostinėja orą.
Eimantas pradeda juoktis ir aš taip pat negaliu susilaikyti ir irgi juokiuos. Tada Eimantas kosėdamas, springdamas juoku ir valydamasis ašaras pažiūri į triušį ir numoja ranka “tai tik paprastas kvailas triušis”
Na, o triušis, jis… atsistoja ant užpakalinių kojų, pažiūri tiesiai į mus ir NUSIŠYPSO. Nusišypso tarsi… žmogus. Matosi visi dantys nuo vieno lūpų krašto iki kito.
Eimantas nustoja juoktis ir pradeda mirksėti. Jis sunerimas. Aš pats irgi ne ką mažiau išsigandęs.
Na o triušis, jis žengia vieną žingsnį mūsų link ant užpakalinių kojų, atmeta galva atgal ir pradeda skleisti keistą garsą tarsi juoktusi. Aš padedu Eimantui atsistoti, mes apsisukam ir pradedam bėgti, bėgam nesustodami kol pagaliau pasiekiame Eimanto mašiną. Aš niekada savo gyvenime nebėgau taip greitai. Bėgdami mes girdime triušį mums už nugarų juokiantis, bet jo balsas žemesnis, daug žemesnis tarsi demono. Jis atrodo mus keikia ir erzina, sakydamas žodžius kalba, kurios nesupratau ir iki šiol nežinau kas tai per kalba. Lotynų? Tibeto? Atbula anglų kalba? Neįsivaizduoju.
Nežinau kaip mum pavyko pasprukti. Gal būt jis mums leido pasprukti. Bet kokiu atveju, mes išnešėme savo kailius iš ten ir daugiau niekada neketiname grįžti.
Nežinau kaip tai suvokti. Aš vis dar sapnuoju košmarus apie šį įvykį ir Eimantas apie tai net nenori kalbėti, jis sako jog jam tai sukelia blogą karma, kad ir ką tai reikštų. Nuoširdžiai kalbant, manau tai geriausia pamiršti. Nuo šiol mes bet kokia kaina vengiame miško ir Eimantas ketina persikelti gyventi labiau į pietvakarius nuo miško.
Bet man smalsu. Gyventi nuolat bijant užknisa ir aš NORIU sužinoti kas tai buvo. Demonas? Vaiduoklis? Gamtos dvasia? Nepavykęs eksperimentas? Gal fėja?
Ar aš pavojuje? Pažymėtas? Ar mane visalaik persekios bloga karma ir dvasios?
Ar tas padaras persekios Eimantą net ir jam išsikrauščius? ar jis turi galių tik miške? Ar man irgi derėtų išsikraustyti? Ir ko ten dar yra, kas slepiasi tamsoje tarp šešėlių neištirinėtuose užkampiuose ir kiek tokių vietų yra pasaulyje?
Aš nežinau..
Tiesiog nežinau..
O ką jūs manote?