Nežinau ar jūs tai sekate, bet neseniai išėjo Fortnite atnaujinimas. Aš niekada nebuvau itin didelis žaidimų mėgėjas ir visada galvojau, kad Fortnite skirtas ne mano kartos žmonėms. Bet mano geriausias draugas visada į tai atkirsdavo „nepabandęs negali žinoti“. Kažkuriuo momentu man atsibodo girdėti tą patį ir nusprendžiau išmėginti Fortnite Chapter 2. Tikėjausi, kad pabandęs žaidimą tik įsitikinsiu – žaidimai ne man. Tam paskyriau vėlyvą vakarą.
Pirmas kelias valandas mane negailestingai žudė ir aš jau ketinau išjungti, visa tai patvirtino mano nuomonę, kad aš tam per senas ir nesuprantu Fortnite. Galiausiai po dar vieno staigios mirties išmečiau rankas į viršų “nesamonė, aš net nespėjau nusileisti…”. Jau buvau nusprendęs išjungti kvailą žaidimą ir eiti miegoti. Bet kažkas mano galvoje vis kuždėjo “pamėgink dar kartą… ”. “Paskutinis kartas” tariau sau. Tada vėl ir vėl ir vėl. Galiausiai nusprendžiau savęs neapgaudinėti ir šlykštėdamasis savo bevališkumu toliau žaidžiau beveik prisišliejęs prie ekrano, daužydamas pelės mygtuką. Man paskaudo riešą, tačiau paprastas skaumas manęs negalėjo sustabdyti. Aš norėjau daugiau.
Tik kai pradėjo švisti supratau, kad jau rytas. Laikas prie kompiuterio praskriejo akimirksniu. Apsidairiau ir mane nustebino, kaip aš sugebėjau nejusti nieko kas vyksta aplinkui. “laikas miegoti” tariau sau. Keikiau save už tai, kad prašvaisčiau visą naktį žaisdamas kvailą žaidimą. Bet iš kažkur vėl atsklido raminantis balsas “dar vieną match‘ą, paskutinį kartą”. Akimirksniu visi miegai išsiblaškė. Mano kaltės jausmas dingo kažkur giliai pasąmonėje. Pasimiršo visi rūpesčiai ir atsakomybės. Likau tik aš ir ekranas ir naujas žaidimas, eilinį kartą paspaudžiau pradėti iš naujo ir aš vėl buvau žaidime.
Nežinau kiek praėjo laiko. Kažkuriuo metu mano laiko suvokimas visiškai sutriko. Mano kojos prilipo prie kėdės. Net jeigu ir norėčiau vargu ar būčiau galėjęs atsistoti. Mano riešai, alkūnės, kaklas ir nugara sustingo nuo ilgo sėdėjimo, tačiau visą tai aš jaučiau tarsi pro miglą. Skausmas atrodė tolimas ir neapibrėžtas. Lyg visa tai nepriklausytų mano kūnui.
Naktis pakeitė dieną tris kartus. Manau kažkur tuo metu pradėjau regėti haliucinacijas. Mano veikėjai nebeatrodė filmuko personažai. Mano akimis aš žudžiau zombius ir demonus, kurie taikėsi pagriebti mane ir nusitempti į tamsumą. Aš taip susivienijau su savo veikėju, kad kiekviena jo mirtis atrodė mano mirtis.
Ir dažniau negu man pavykdavo apsiginti, mane kažkas pagriebdavo ir įtempdavo kažkur kur tamsu. Aš jaučiau jų kaulėtas rankas tempiant mane gylyn. Jų aštrūs nagai plėšė mano odą ir draskė vidurius. Kad ir kaip norėčiau negebėjau užsimerkti. Skųstuvo aštrumo iltys be pasipriešinimo draskė mano galūnes. Aš jaučiau kaip lužta kiekvienas kaulas mano kūne ir meldžiau, kad viskas baigtusi. Ir kai manydavau, kad toliau iškęsti negaliu ekrane pasirodydavo “Pradėti iš naujo” mygtukas.
“Ne, daugiau nenoriu” kartojau sau. Bet mano ranka nesąmoningai jau vedė rodyklę ant mygtuko. Prasidėjo naujas žaidimas ir viskas kartojosi iš naujo. Kad ir kiek stengčiausi mane kažkas pagaudavo ir įtempdavo į tamsą kur be gailesčio drąskydavo ir maitodavo mano trapų kūną. Savo veidu jaučiau bėgančias ašaras. Kūnas nusilpo nuo dehidratacijos ir bado.
Nežinau kada viskas baigėsi, bet kažkuriuo metu prabudau ant grindų. Jaučiausi siaubingai. Man skaudėjo kiekvieną sąnarį. Mane troškino. Galva svaigo ir visas kambarys sukosi kaip karuselė. Telefonas rodė daugybę praleistų skambučių ir žinučių, kurių nei vieno neprisimenu. Aš nušliaužiau į virtuvę kur įstengiau įsipilti vandens. Tada į vonią. Be proto bijojau, bet prisiverčiau pakelti akis į veidrodį. Tai ką pamačiau viršijo mano didžiausias baimes. Aš sukūdau bent dešimtimi kilogramų. Mano pilka oda karojo nuo kaulų. Akis dengė ryškūs juodi ratilai. Žandai įdubo ir atskleidė kaulėtą žandikaulį. Aš pavirtau į skeletą. Bet mane labiausiai gazdino ne tai. Kad ir kaip siaubingai atrodžiau aš tai galėjau logiškai paaiškinti. Visa tai buvo suprantama. Tačiau ko negalėjau paaiškinti tai gylių nagų įbrėžimų ant savo kūno. Mano veidas, mano rankos, mano visas kūnas buvo padengtas krūvinomis nagų žymėmis. Kai kurios iš jų atrodė visiškai šviežios ir dar nespėjusios užkrešėti. “Kas man nutiko?”
Netrukus grįžau į savo miegamąjį. Slinkdamas į lovą norėjau paskutinį kartą žvilgtelėti į ekraną. Jo ryški šviesa degino mano išraudusias akis. Ekrane ryškiai švietė pasirinkimas pradėti naują žaidimą. Mano žaidimo veikėjas šypsojosi kruvina šypsena. Jo ilgi krauju sutepti nagai šliejosi prie ekrano tarsi jis labiau negu bet ko kito troško iš jo išsiveržti. Mane užplūdo ramuma. “Kodėl nesužaidus dar vieno žaidimo, šį kartą tikrai paskutinį”. Jo šypsena plėšdama veido odą išsiplėtė iki ausų. Paspaudžiau pradėti iš naujo.