Vakar buvo Helovynas. Kaip ir kiekvienais metais su draugais išsirinkome pačius kvailiausius kostiumus. Ignas vilkėjo pigią skeleto kaukę iš amazono. Agnė išsirinko vienuolės kostiumą iš “The nun” filmo su iškirpte į kurią visi nejučia kaltai žvilgčiojom. Karolis vilkėjo jūreivio uniformą, jam tai atrodė geniali idėja. Erika nusipirko katės pižamą ir nusprendė per daug nesukti galvos dėl savo aprangos. Ir žinoma, aš nenorėjau atsilikti, todėl savo kostiumo pradėjau ieškoti paskutinę dieną. Dėl to atsidūriau tamsiame skersgatvyje kur prisiminiau esant sendaikčių krautuvėlę. Vidų apšvietė tik blyški šviesa, pro smulkius tamsius langus beveik neprasiskverbė saulė. Daugumą prekių dengė plonas dulkių sluoksnis. Nepanašu, kad krautuvėlė gerai laikytusi. Bet tai vieta kur galėjai rasti visko. Ir tokios prekės kaip helovyno kostiumai dažnai atsiranda lentynose, nes jie naudojami tik vieną kartą metuose. Man liko ne daug laiko iki vakaro, todėl reikėjo paskubėti. Akys kliuvo už daugybės įvairių daiktų, kol aukštai ant lentynos nepamačiau to ko ir ieškojau. Nuo lentynos pagriebiau pilkšvą, plonos odos kaukę išraižytą daugybės raukšlių. Jinai atrodė lyg kažkas būtų nulupęs odą nuo gyvo žmogaus besikankinančio veido ir jo skausmo ir pykčio grimasa amžinai sustingo kaukėje. Kaip tik tai ko norėjau. Man toliau ieškoti nereikėjo. Vos ją pamačiau žinojau kad nieko geresnio nerasiu. Už prekystalio stovėjęs krautuvėlės sąvininkas šypsojosi matydamas mano pasirinkimą. “Jūsų puikus skonis, jeigu galėčiau norėčiau pasiūlyti jums priedo apsiaustą, kuris sudarys pilną kostiumo komplektą” tarė pardavėjas nenustodamas plačiai šypsotis. Jis man įteikė juodą apsiaustą, kurį žymėjo tamsios dėmės. Man daugiau nieko nereikėjo. Už juokingą sumą įsigyjau abi prekes ir laimingas išėjau iš krautuvėlės. Sąvininkas atrodė laimingas galėdamas man parduoti tobulą prekę ir neslėpė šypsenos, nepaisant to, kad ją sudarė tik pavieniai kreivi dantys.
Užsidėjus kaukę odinės raukšlės atrodė be proto realistiškai ir akių skylės sutapo su mano akių vokais taip, kad net neatrodė, kad tokios skylės egzistuotų. Oda tobulai prilipo prie mano veido ir aš pajutau lengvą šilumą kai ši prigludo. Turbūt nė nereikia sakyti, bet buvau be proto patenkintas paskutinę minutę rastu pirkiniu.
Naktis prasidėjo ir mes netaupėme pinigų gėrimams. Beveik kiekvienas praeivis negalėjo atsispirti pagundai spoksoti į mano kraupią kaukę. Vakaras baigėsi tik apie penktą ryto ir aš išgėriau kiek daugiau negu leidžia mano skrandis. Vos grįžęs namo su visu kostiumu ir batais įkritau į lovą ir besisukančiame kambaryje akimirksniu užmigau.
Ryte jaučiausi siaubingai. Vis dar buvau girtas ir vos sugebėjau atsisėsti lovoje. Laikrodis rodė penkios minutės po dešimtos valandos. Aš vis dar buvau su kostiumu. Mano ilgas apsiaustas painiojosi po kojomis. Ant jo atsirado naujų dėmių. Niekaip negalėjau prisiminti didesnės dalies praeitos nakties. Skaudančia galva nusivilkau apsiaustą ir kažkaip įstengiau nusigauti iki vonios. Prieš mane kabojo didelis veidrodis į kurį pažvelgus mano širdis pradėjo plakti lyg nubėgus maratoną. Visiškai pamiršau, kad iki šiol nenusiemiau kaukės. Jinai natūraliai prigludo prie veido ir aš nejaučiau jokio diskomforto ją devėdamas, tačiau atvaizdas veidrodyje gerokai išgasdino.
„Laikas ją atidėti kitiems metams“ tariau. Pakėliau rankas link veido ir pradėjau graibyti kaukės krašto. Tačiau, kad ir kiek jo ieškočiau, kaukė buvo visiškai lygi. Jokio išsikišimo nuo mano veido. Kaukės oda tobulai susiliejo su mano oda ir kad ir kiek bandyčiau, neįstengiau jos nusikrapštyti. Priėjau iki to, kad pradėjau nagais drąskyti veidą stengdamasis atplėšti kaukę. Bet mane nustebino kaip tai skauda. Negi jinai tokia plona, kad aš viską jausčiau. Bet mano veidas buvo jautrus net ir pačiam švelniausiam prisilietimui. Kas mane visiškai pribloškė tai jog aš pastebėjau savo nagų žymes ir nudraskytos odos kraujo ruoželius. Negi aš taip stipriai kasiau veidą, kad per kaukę pasiekiau savo paties odą. Mane apėmė panika. Kodėl aš negaliu nusiplėšti šitos suknistos kaukės. Pradėjau nagais draskyti odą ir nekreipiau dėmesio į peršintį skausmą. Netrukus mano veidas tapo kruvinu jovalu.
Saldžiam kraujui suvilgius lūpas, nejučia nusišypsojau, lyg mano raumenys turėtų savo valią. “Galbūt taip net geriau“ tariau. „Aš atrodau visai neblogai. Vakar draugai ir visi kiti buvo maloniai nustebinti mano kostiumo, kodėl negalėčiau jo dėvėti visą laiką.“ Viskas atrodė lyg matyčiau vaizdą pro miglą. Nejučia nuo stalo sugriebiau stambų mėsos peilį. “Einu pasivaikščioti”.