Man prabudus kambarį supo mirtina tyla. Tai buvo kiek keista, esu beveik tikras kad mane pažadino stiprus garsas. Pramerkęs akis įstebeilijau į lubas ir bandžiau pagauti bent menkiausią šnaresį. Kad ir kiek besistengčiau mano pastangos buvo bergzdžios. Nebuvo jokio garso, tolimoje tyliai siūbavo miško medžiai. Keista… Aš ne dažnai prabundu nakti. Praktiškai niekada. Šalia mano lovos buvo langas. Jo užuolaidos praviros ir į mane tiesiogiai švietė giedrame danguje kabantis blyškus mėnulis. Jo skleidžiamos šaltos šviesos dėka ant sienų krito ilgi netaisyklingi šešėliai.
Aš užmerkiau akis ir pabandžiau vėl nugrimzti į miegą. Pastebėjau, kad net ir švelni šviesa dirgino mano užmiegotas akis. Pro akių vokus jaučiau intensyvų mėnulio žvilgsnį. Tuomet kažkuriuo metu pajutau, kad šviesa pradingo. Netrukus man pavyko atsiriboti nuo savo sąmonės ir aš užmigau.
Ryte sugrįžo visi garsai, kurių taip pasigedau nakti. Buvo girdėti vėjo sukeliamas medžių šnaresys. Pro langą galėjau stebėti kaip jie lengvai siūbuoja, jų medžių šakos negyvos lingavo sukeldamos prapučiančio vėjo kauksmą. Nors ir saulė jau pakilo jai iš lauko nepavyko išsklaidyti pilkumos. Mišką ir namą kuriame gyvenu skyrė ne daugiau negu 50 metrų. Tai buvo plynas tuščias supantis laukas. Atrodo lyg miškas bandytų praryti paskutinį civilizacijos lopinėlį ir jam beveik pavyko.
Šį savaitgalį namuose likau vienas. Mano tėvai trumpam išvažiavo sutvarkyti kažkokių skubių reikalų ir man liepė prižiūrėti namus. Aš turėjau visą laisvę kurios norėjau. Bet tiesą sakant nežinojau ką su ją daryti. Atėjus vakarui nuėjau anksti miegoti ir visiškai negalėjau užmigti. Mane slėgė perdėta tyla. Aš įpratęs miegoti girdėdamas miško šnaresį, kuriam sustojus tyla nejaukiai spengė mano ausyse. Atsisėdau ant lovos krašto. Pažvelgęs pro langą pastebėjau, kad medžiai linguoja, kaip jiems ir įprasta. Gal net kiek stipriau negu įprasta. Bet dėl kažkokios priežasties jie neskleidė jokio garso arba šis neatėjo iki manęs. Vaizdo ir garso neatitikimas mane kiek sukrėtė, lyg kažkas būtų paspaudęs mute mygtuką. Kurį laiką stebėjau linguojančius, blankiai apšviestus ir ilgus besidraikstančius šešėlius metančius medžius. Tačiau tarp judančių šešėlių krito dar vienas. Šis nejudėjo. Jis net nepriminė jokio medžio formos… Kažkodėl jis išsiskyrė iš kitų ir dabar, kai jį pamačiau nežinau kaip anksčiau to nepastebėjau. Nejudrus it pagalys šešėlis taip stipriai išsiskyrė judančiame fone. Aš negalėjau nustot į jį žiūrėti. Man pradėjo kiek svaigti galva, kai galiausiai atsitokėjau, buvau išpiltas prakaito, mano akys pavandenijusios, per skruostus tekėjo sūrios ilgos ašaros. Aš supratau, kad visą šį laiką sedėjau nemirksėdamas ir stebėjau vieną tašką. Prie veido pakėliau telefoną, pasirodo praėjo dvi valandos nuo to laiko kai pradėjau stebėti mišką. Nusukau akis nuo ryškios šviesos. Šešėlis vis dar buvo ten. Gal aš atsilikęs? Sėdžiu kaip koks nevisprotis stebėdamas šešėlį, kuris gali būti nuo bet k…
Tuomet mano dideliam siaubui šešėlis pajudėjo. Jis pradėjo ilgėti nuo miško pusės. Aš pagaliau galėjau įžvelgti siluetą… Tai buvo panašu į ilgą žmogaus figūrą. Bet jo rankos buvo nenormalios. Kiek palinkusi galva ir nulinkę pečiai vilko nepropocingai ilgas rankas, kurios driekėsi iki žemės. Net negaliu pasakyti kur prasideda delnas, nes rankos išsikerojo į ilgas plonas ataugas. Tik tada pastebėjau ką šiurpi figūra vilki. Tai pats keisčiausias derinys įmanomas. Neproporcingai ilgas keistais kampais išklerusias rankas ir kojas gaubė tamsus kostiumas… Atrodo lyg jo galūnės turėjo daugiau nei vieną sąnarį, kurie styrojo į visas puses ir kostiumas buvo skirtas pridengti šiam faktui, bet visiškai nesėkmingai. Aš niekaip negalėjau įžvelgti tamsios figūros ištįsusio apvalaus veido bruožų. Blyški mėnulio šviesa aplink šiurpią figūrą atrodė dar blyškesnė, lyg jinai būtų sugeriama ją supančios iškreiptos erdvės. Man pasidarė silpna. Aš esu turėjes panikos priepuolių, bet tai buvo kur kas baisiau. Mano kojos pasidavė, jaučiau, kad net jei ir norėčiau niekaip negalėčiau jų pakelti. Iš mano nevalingai drebančių rankų iškrito telefonas ir buvau beveik tikras, kad išgirdau kaip ant kietų grindų suskyla jo ekranas. Mano vidinis balsas man rėkė bėgti, bet visas kūnas buvo paralyzuotas, kiekvienas krustelėjimas reikalavo milžiniškų valios ir kūno pastangų. Tuomet supratau beviltišką savo padėtį, net jeigu ir norėčiau, kur aš bėgčiau. Visą namą supa miškas… Tuomet praradau sąmonę.
Kai prabudau jau švito saulė. Ne iš karto supratau kodėl aš guliu ant kietos šaltos žemės, man labai skaudėjo kaulus nuo nepatogaus miegojimo. Tuomet prisiminiau visus nakties įvykius. Po truputi visi prisiminimai grįžo atgal. Ne iš karto, bet iš lėto, lyg mano smegenys nenoromis juos vėl įsileistų į sąmonę. Kaip ir nuspėjau nakti, mano telefonas buvo sudaužytas. Ekranas nepataisomai įskilęs… Kaip keista, kad man taip ilgai nepaskambino tėvai.. Jie paprastai tokie… keisti… Pastarąją savaitę jie buvo labai keisti… Idomu, kodėl išvažiuodami jie susidėjo visus daiktus, kodėl nepasakė kur važiuoja, kodėl neskambino ir kodėl už lango aš vėl negirdžiu medžių ošimo…