1953 m. pavasarį, būdamas devynerių metų mačiau, kaip mirė mano draugas.
Prisiminsiu tą dieną visą likusį gyvenimą. Tas prisiminimas niekada manęs nepaliko ir niekada nepaliks. Dalis jo yra trauma, lėtas ir klastingas suvokimas apie draugo netektį, kuris įsismelkė į mano tolimesnį gyvenimą. Bet yra dar kai kas, apie ką aš nepasakoju. Laikiau tai paslaptyje metų metus, bet daugiau nebenoriu to slėpti.
Buvo balandžio 10-oji. Pamokos buvo ką tik pasibaigę ir mes su Tadu kaip ir visuomet ėjome namo. Buvo geri laikai. Mama visuomet paruošdavo mūsų laukiantį užkandį. Gardžių sausainių su pienu. Tadas buvo iš tų vaikų, kurie savo šypsena nušviesdavo visą kambarį. Jis buvo metais už mane vyresnis, bet atrodė, kad jis turi tiek daug energijos, kiek aš niekada neturėsiu. Lauke mes žaisdavome superherojus iš komiksų knygelių. Jis visuomet būdavo Kapitonas Amerika, o aš Bakis Barnis („Žiemos karys“). Su išsidraikiusiais ugniniais plaukais, strazdanomis ir spindinčiomis žaliomis akimis jis visiškai nepanašėjo į superherojų, bet jis tikrai gerai atliko tą vaidmenį.
Kai suvalgydavome užkandį, jis paprastai griebdavo šiukšlių dėžės dangtį, o aš savo BB ginklą ir mes lėkdavome į kiemą kovoti su blogiukais ant pievutės.
Tikėjomės grįžę namo vėl lygiai taip pat žaisti ir Tadas skubėjo priešais mane, vis atsisukdamas atgal ir šaukdamas, kad neatsilikčiau.
„Paskubėk, Deividai! Mūsų laukia!”
Prisimenu šypseną jo veide. Prisimenu, kad už jo mačiau žalią 1953-ųjų Chevrolet Corvette, iš už kampo besileidžiantį stačia nuokalne. Tuo metu, nieko apie jį nepagalvojau. Kodėl turėjau? Corvette turėjo pravažiuoti pro mus be jokių problemų. Aišku, jis važiavo šiek tiek greičiau, tačiau nebuvo dėl ko jaudintis.
Tadas pasisuko, išgirdęs ratų cyptelėjimą ant asfalto. Aš tik galiu įsivaizduoti, kad jis buvo sužavėtas ta Corvette… Nes mes visuomet sakydavome, kad šie automobiliai yra patys geriausi.
Iš pradžių, kai išgirdau besidaužančią padangą, nesupratau, kas nutiko. Besibarstančios nuolaužos mane apstulbino ir atitraukė dėmesį, kol galiausiai pamačiau, kad Corvette lekia tiesiai į mus. Spėjau pamatyti iš panikos sustingusį vairuotojo veidą, kuris bandė suvaldyti automobilį.
Tadui net nebuvo laiko sujudėti. Corvette peršoko šaligatvio bortelį ir trenkėsi tiesiai į jį. Jis buvo nublokštas atgal kaip žaislas, o Corvette pervažiavo šaligatvį ir nusileido į negilų griovį netoli mūsų, palaidodama draugą po savimi. Pajutau tiktai vėjo gūsį, kai automobilis pralėkė pro mane ir girdėjau vien tik metalo girgždesį.
Numetęs kuprinę ant žemės, nubėgau prie nuolaužų padėti savo draugui. Vis dar galėjau matyti jo veidą, iškreiptą agonijos. Corvette traiškė jo apatinę kūno dalį ir iš jo klyksmo buvo akivaizdu, kokį skausmą jis kenčia. Tas klyksmas mane persekioja iki šiol.
Negalėjau pratarti nė žodžio. Nors kalbėjimas ir nebūtų padėjęs dėl jo skausmo kupinų šauksmų. Žvilgtelėjau į sportinės Corvette vidų. Priekinis stiklas buvo išdaužtas ir aš pamačiau kraują. Vairuotojas mums niekuo nebepadės.
“D-deividai!” – girdėjau jo silpną ir skausmo persmelktą balsą, “P-padėk… Prašau!” Ašaros pliupo jo skruostais ir aš nenorėjau jo palikti… bet žinojau, kad nėra kito pasirinkimo. Išbėgau atgal į gatvę ir dairiausi pravažiuojančios mašinos, kad kas nors galėtų mums padėti. Bet kas.
Vos prieš kelias akimirkas gatvėje buvo apstu kitų mašinų. Bet dabar visi buvo dingę. Pasaulis atrodė niūrus, saulės spinduliai rodės pjauna tirštą rūką, kurio anksčiau nebuvo. Nebuvo jokio kito garso, išskyrus Tado riksmus, kurie greitai pavirto į verkimą. Paklaikęs apsidairiau. Tolumoje pavyko įžiūrėti figūrą rūke. Pradėjau jai mojuoti ir šaukti.
„Sveiki! Pone! Mums reikia pagalbos! Prašau!“
Figūra tolumoje artėjo negreitindama žingsnio. Pašaukiau jį dar kartą mojuodamas rankomis, kad atkreipčiau jo dėmesį.
„Pone! Prašau paskubėkit! Mums reikia pagalbos!“
Pažiūrėjau žemyn į Tadą. Jis buvo siaubingai išbalęs… jo rankos karojo ant jį užspaudusios Corvettes grotelių.
Už savęs išgirdau aukštą cypiantį balsą.
„Nagi, turime šiek tiek nemalonią situacija?“ Pašokau ir pažiūrėjau į tą pusę, iš kur sklido balsas. Tai buvo vyras iš tolumos. Kaip jis taip greitai priartėjo vien tik eidamas? Gal jis bėgo link mūsų, kai aš nežiūrėjau į jį?
Jis visas buvo apsirengęs juodai. Sunkus juodas paltas, juoda skrybėlė ir juodos odinės pirštinės. Atrodė kaip verslininkas, grįžtantis namo iš darbo.
„Pone“, tariau drebančiu balsu. „Prašau. Turime kažkam paskambinti. Į ligoninę, ar kažkur!“
Vyras nusijuokė. Tai buvo toks nerūpestingas garsas ir mane apėmė pyktis. Kaip jis galėjo juoktis tokią akimirką kaip ši?
„Mano mielas berniuk, ligoninė tavo draugo nebeišgelbės. Deja, bijau, kad jis per smarkiai sužeistas, kad galėtų jam padėti.“
„Ką turite galvoje?“ paklausiau panikuodamas.
„Na, bijau, kad tavo draugas, deja, mirs.“ Pasakė vyras. „Bet todėl aš čia.“ Jis ištiesė savo pirštine apmautą ranką link manęs. Aš jos nepaspaudžiau. Viskas, ką galėjau, tai tik spoksoti.
Kai nesujudėjau, jis patapšnojo man per petį ir nuslinko pro mane žemyn į griovį link automobilio, įprastu žingsniu, lyg Tado pagalbos šauksmas jam nieko nereiškė. Aš nepajėgiau nieko pasakyti, nes vis dar bandžiau suvokti, ką jis man pasakė. Nebuvau tikras, ar tas vyras buvo beprotis ar tiesiog nuoširdus. Jis priklaupė šalia mano draugo, jo veide buvo nerūpestinga ir užkrečianti šypsena.
„Nesijaudink, mielas berniuk,“- pasakė jis, glostydamas Tadui kaktą ir iškart nutildė jo kančios kupinus šūksnius. Tado kūnas suglebo ir jis išleido į palengvėjimą panašų atodūsį.
„Nagi nagi. Ištraukime tave iš šitos bjaurios vietos.“
Vyras sugriebė Tado rankas ir smarkiai truktelėjo. Pravėriau burną norėdamas jį sustabdyti, bet prieš man ką bepasakant, veiksmas buvo atliktas. Tadas buvo ištrauktas iš po mašinos ir stovėjo visu ūgiu. Stovėjo lyg nieko nebūtų nutikę.
Pašaukiau jį vardu ir žengtelėjau link jo norėdamas apkabinti, bet vyras stovėjo tarp mūsų, trukdydamas man tai padaryti.
„Negaliu tau leisti to padaryti.“ Jis perspėjo mane. „Atleisk man.“
„Kodėl ne?“ – maldavau jo, o jo veido išraiška tapo labai rimta.
„Tu neturėtum čia būti… Mano darbas nėra skirtas smalsioms akims. Bet jūs visi vienodi. Aš neklausinėju, kodėl viskas taip vyksta. Kartais dalykai tiesiog nutinka ir visame kame yra prasmė. Be to, aš tikrai neprieštarauju dėl kompanijos. Bet negaliu tau leisti jį paliesti. Jis jau nebe tavo pasaulyje.“
Tadas nieko man nesakė, jis netgi nežiūrėjo į mane. Jo akyse buvo miręs, abejingas žvilgsnis.
Vyras praslinko pro mane ir atidarė į griovį įvažiavusio automobilio dureles. Įkišo ten savo ranką ir ištraukė vairuotoją nuo sėdynės. Jis buvo dar tik paauglys, bet buvau šokiruotas, kai jį pamačiau. Jo kaklas buvo nulinkęs nenatūraliu kampu. Galėjau matyti prie odos prisispaudusius kaulus. Jo kaklas turbūt buvo lūžęs. Jis tikrai jau neturėtų būti gyvas!
Vyras išliko abejingas vairuotojo mirtinam sužeidimui ir, tiesiog suėmęs savo delnais jo skruostus, staigiu judesiu grąžino jo galvą į vietą. Pasigirdo bjaurus trakštelėjimas.
„Dabar jau geriau,“ – maloniai tarė jis ir pažvelgė į mane.
„Kas… nutiks man?“- paklausiau. Prieš tai jis sakė, kad Tadas tuoj mirs, o ir vairuotojas jau aiškiai buvo miręs… Bet tuomet, jeigu aš galėjau visą tai matyti, ar aš irgi jau buvau miręs? O gal jis žada mane nuskriausti už tai, kad jį pamačiau? Kad ir kas jis bebūtų.
„Ah, aš tikrai tavęs nenuskriausiu ir tu esi visiškai sveikas ir gyvas, Deividai!“ Pasakė jis ir šiltai nusišypsojo. Aš jam nieko nesakiau. Kaip jis sužinojo, ką aš galvojau? Buvau per daug priblokštas, kad galėčiau bent žodį pratarti.
„Žmonės mane mato labai retai. Jie nenori matyti manęs ir to, ką aš darau.“
„K…ką jūs darote?“- paklausiau. Mano balsas drebėjo. Tai buvo vienas iš milijono klausimų, besisukančių mano galvoje.
„Na, aš esu kažkas panašaus į vairuotoją,“ tarė jis. „Aš paimu žmones ir nuvežu juos. Vieną dieną atvažiuosiu ir tavęs paimti.“
„Iš kur žinote mano vardą?“ – sumikčiojau.
Jis nieko neatsakė. Nusišypsojo ir paėmė Tadą ir paauglį vairuotoją už rankų.
„Nesijaudink dėl to. Artimiausiu metu tai nenutiks. O dabar aš jau turiu paskubėti. Supranti, esu labai užimtas.“
Tai sakydamas jis vedėsi Tadą ir vairuotoją atgal į kelią. Ten stovėjo juodas automobilis, kurio anksčiau nebuvo. Tai buvo senesnis modelis, o vėlesniais gyvenimo metais sužinojau, kad tai buvo 1935-ųjų Duesenberg Convertible.
Jis pasodino Tadą ir vairuotoją ant galinės sėdynės ir tuomet atsisėdo prie vairo. Paskutinis dalykas, ką pamačiau, tai kaip jis man draugiškai pamojavo nuvažiuodamas.
Ir viskas.
Atsisėdau ant žolės, atsirėmiau nugara į automobilį ir pravirkau. Pažiūrėjau į tą vietą, kur buvo Tadas ir, mano nuostabai, jis vis dar buvo ten. Bet jis nebešaukė. Jis net nebejudėjo. Jis gulėjo ten, prispaustas po automobiliu, o jo akys tuščiu žvilgsniu spoksojo į dangų.
Aš vis dar buvau griovyje, kai atvyko policija ir kai jie ištraukė Tadą. Pamenu kaip žiūrėjau, kai jie iš automobilio ištraukė vairuotoją. Jo kaklas buvo lygiai taip pat nulinkęs, kaip kad mačiau, kai jį anksčiau ištraukė tas Vyras. Bet niekas negrąžino jo galvos atgal. Sužeidimas buvo mirtinas, kaip ir numaniau.
Dar ilgai neturėjau nei menkiausio supratimo ką mačiau. Net ir šiandien nesu visiškai tikras. Kaskart, kai važiuoju keliu ir pamatau avariją, šalia policijos mašinų matau ir juodą Duesenberg Convertible. Abejoju, ar dar kas nors jį mato. Kartą mačiau ir tą patį liesą vyrą ir prisiekiu, jis pažvelgė į mane ir mirktelėjo.
Ėmiau jį vadinti Ponu Vaiduokliu. Tai vienintelis vardas, kuris mano supratimu galėjo tikti tam vyrui. Kartais gatvėse matau, kaip tas automobilis pravažiuoja pro šalį. Spėju jis būna pakeliui atlikti savo sekantį reikalą. Juk žinot, žmonės visuomet miršta. Tą dieną sužinojau labai daug apie pasaulį, gal netgi daugiau, nei žino dauguma žmonių. Aš sužinojau apie tai, kaip įvyksta mirtis. Bet kas rytą, kai pabundu, aš džiaugiuosi, kad nematau jo, stovinčio šalia mano lovos su ištiesta ranka ir nerūpestinga išraiška veide. Suprantu, kad vieną dieną taip nutiks, ir aš tiesiog tikiuosi, kad kai tai įvyks, aš būsiu pasiruošęs.
Omaigad kokis basus istoria