Prieš mane gulėjo iš mašinos ištemptas kūnas, jo veidas ir akys sustingusios į grimasą. Gerklėje žiojėjo stambus pjūvis. Kaklą dengė sukrešėjęs kraujas. Mus supo tylus miškas. Man kažkaip reikėjo atsikratyti kūnu. Kad neuždegčiau aplinkinių medžių ir sausos žolės nutempiau kūną į saugesnę vietą. Iš vienos pusės mane dengė miškas, tačiau iš kitos mane galėjo pastebėti todėl turėjau paskubėti. Kūną gausiai apipyliau benzinu. Užmetus degtuką jis akimirksniu įsiliepsnojo. Nutariau stebėti procesą iš miško, kad jeigu kas nors pamatytų ugnį galėčiau niekieno nepastebėtas dingti. Po poros įtemptų valandų iš kūno beveik nieko neliko. Kelis kartus turėjau iš naujo užpilti benzino, kad kūnas nenustotų degti. Mano laimei niekas nepravažiavo ir likau nepastebėtas. Geras vietos pasirinkimas atsipirko. Šansai, kad kažkas mane užtiks buvo nedideli. Kelios dienos prieš tai aš stebėjau vietovę ir per visą dieną joje nepastebėjau nei vienos pravažiuojančios mašinos. Aš žinojau, kad nuo apdegusių kaulų sunku išgauti DNR, net ir geriausi specialistai negalės atpažinti kūno. Ugnis, ypač tokioje atviroje vietoje negali pilnai sudeginti kaulų. Bet tokiu atveju papildomai gali būti naudojama stipri sieros rūgštis. Po tokio proceso net ir maža tikimybė, kad kažkas galės atpažinti kūną tampa nuline.
Susitvarkęs su kūnu grįžau iki mašinos. Turėjau nemažai laiko iki vakaro. Iš anksto užsisakiau naują viešbutį tad dėl to nereikėjo sukti galvos. Pagalvojau, kad būtų smagu praleisti laiką mieste. Mano darbas man suteikė šį privalumą. Aš nuolatos turėjau galimybę susipažinti su naujomis vietovėmis. Atrodytų, kad tai turėtų būti nesvarbu mano specialybės žmonėms, bet mes irgi vertiname gražius miestus ir aplinką. Tai, kad aš žudau nereiškia, kad manęs visa kita nedomina. Be to nemažai mūsų pradedame dirbti ne savo valia. Tiesiog neturime pasirinkimo, nors mano atveju aš pradėjau pilnai savo noru, be jokios prievartos.
Tai buvo mano šešiasdešimt trečia užduotis ir viena sudėtingesnių. Kadangi turėjau išvykti į kitą šalį man reikėjo kažkaip gauti ginklus ir įranga tuo, žinoma, rūpinasi kompanija, bet kai kuriems procesams būtinas mano dalyvavimas. Be to nemokėti vietinės kalbos yra didelis trūkumas mano darbe. Tai sukelia žmonių nepasitikėjimą. Kitoje šalyje privalai kuo labiau pritapti prie vietinių. Dėl to prieš išvykstant pirmiausiai išsamiai studijuojame vietinę kultūrą ir įpročius. Atvykus paskiriame papildomo laiko apsiprasti su vietiniais. Visa tai mažos detalės, bet jos susideda. Tokio dalyko kaip perdėtas atsargumas nėra. Patys pavojingiausi jūsų sutikti žmonės bus patys maloniausi ir labiausiai neįtikimi. Nes tai dalis mūsų darbo.
Po žmogžudystės likusias dienas praleidau nuolatos stebėdamas naujienas, tai buvo mano pelningiausia misija ir tikėjausi, kad naujienoms pasiekus žiniasklaidą iškils didelė istorija. Bet kol kas nei vienas kanalas nepranešė apie įvykdyta žmogžudystę. Nors tai dar nereiškė, kad aš saugus. Galimai apie tai nežinojo žiniasklaida, nes saugos tarnybos nenorėjo per naujienas suteikti man informacijos. Tai būtų protingas žingsnis. Nors labiau tikėtina kad jie dar nerado kūno arba net jei ir rado nesugebėjo ištirti jo DNR ir nesusiejo su mano aukos dingimu. Aukšta temperatūra ir rūgštis suardo DNR molekules ir gamtoje aptiktų kūnų DNR neretai būna užteršta todėl jaučiausi saugus. Šansai, kad kažkas mane matė irgi buvo astronominiai. Bet kažkuriuo momentu jo pasiges. Tačiau jis neturėjo šeimos ir gyveno vienas todėl tai ženkliai palengvino mano darbą, iki kažkas jo pasiges aš jau seniai būsiu grįžęs.
Sakykim, kad mano aukos vardas Edvardas. Aš nenoriu teisintis ir nesakau, kad mano darbas visiškai teisingas. Aš padariau daug siaubingų nusikaltimų, bet šitą užduotį prisiemiau su didžiausiu malonumu. Edvardas yra atsakingas už ne mažiau mirčių negu aš iš kurių dauguma daug siaubingesnės. Jis pasižymėjo ypatingu žiaurumu. Neretai jo taikiniai sužinoję, kad yra sekami tiesiog nusižudydavo. Žinoti, kad bet kuria dieną gali prasidėti tavo nesibaigiantys kankinimai yra siaubinga. Edvardas mėgdavo įspėti aukas ir prieš jas pagaudamas siųsdavo praeitų kankinių vaizdo medžiagas. Po viso proceso sunku pasakyti ar tai žmogaus kūnas. Reta auka galėjo atlaikyti psichologinį stresą. Policija taip pat tokiose situacijose dažniausiai bejėgė. Be įsilaužimo įrodymų jie neturi teisės pradėti tyrimo ir po to jau per vėlu. Kai aš jį prispaudžiau jo paties namuose jis rūsyje laikė tris žmones. Aš tai laikau puikiais mainais ir mano sąžinė švaresnė negu kada buvo.
Mano galvoje kirbėjo ne tai. Kad ir kiek bandyčiau nusiraminti man nedavė ramybės kodėl Edvardas visiškai nesipriešino. Kai aš atsidūriau jo namuose jis to tikėjosi. Nežinau kokiais būdais, bet jis žinojo, kad aš bandysiu jį nužudyti. Jis neatsisukęs į mane iškošė „Nesudrebink rankos. Turi tik vieną šansą“. Mane tai išmušė iš vėžių, bet neturėjau kur trauktis. Apartamentuose naudoti šaunamuosius ginklus nepatartina, nes net ir su slopikliu jie skleidžia daug garso. Mano ginklas turėjo būti peilis. Bet aš nesitikėjau, kad jis manęs lauks. Ir žinant, kad turiu tik vieną šansą. Kad jis patyręs ne mažiau, o galbūt ir daugiau negu aš. Ir žinant alternatyvą. Man turėjo pasisekti, kito varianto nebuvo. Jis net nepajudėjo, kai perrėžiau jam gerklę. Džiaugiuosi, kad nemačiau jo veido išraiškos. Tai truputi palengvino užduotį. Nes, kai pamačiau jo negyvą veidą, jis atskleidė sustingusią šypseną. Aš mačiau daug lavonų ir daug subjaurotų kūnų, bet manęs niekas taip nesukrėtė kaip jo šypsena. Ir tai, kad žinodamas apie mano užpuolimą ir turėdamas visas galimybes apsiginti, jisai nusprendė tiesiog stovėti nekrutėdamas man kėlė daugybę klausimų. Ar jis norėjo mirti, ar jis nematė būdų apsiginti ar jis žinojo, kad jei ne aš kažkas kitas jį vis tiek nužudytų ar jis norėjo greitos mirties. Kodėl jis visiškai neįdėjo pastangų gintis. Nei viena iš mano teorijų manęs pilnai nenuramino ir neįtikino.
Mano lėktuvas išskrenda rytoj. Tikiuosi, kad visas abejones pavyks palikti svetimoj šalyje.