Vos pabaigęs mokyklą įstojau į kariuomenę. Tikrai nesakysiu, kad apie tai svajojau visą gyvenimą. Tiesiog pabaigęs neturėjau plano. Nežinojau ką noriu veikti gyvenime. Niekada nebuvau pats geriausias mokykloje, tačiau mano pažymiai leido man be didesnių sunkumų įstoti į padorų universitetą. Bet, kad ir kiek sukčiau galvą niekaip negalėjau nuspręsti kas mane traukia. Aš niekuo neišsiskyriau, neturėjau ypatingų sugebėjimų tiksliesiems ar humanitariniams mokslams. Niekada nenorėjau tapti mokslininku ir netikėjau socialiniais mokslais. Tiesiog visur buvau šiek tiek geresnis negu vidutiniokas ir niekuo labai neišsiskyriau. Todėl nežinodamas ką noriu veikti pabaigęs, nusprendžiau dar neskubėti ir pasimokyti praktinių įgūdžių, išmokti realių dalykų, kurie padėtų gyvenime. Dėl to nors ir niekada apie tai nesvajojau, nusprendžiau stoti į armiją. Man atrodė geriau vietoj to, kad švaistyčiau savo laiką moksntis dalykus, kurių niekada nepanaudosiu, įgyti drausmės ir galbūt šiek tiek sutvirtėti. Reikia pripažinti, aš buvau vieni kaulai ir oda. Tad nusprendžiau vienu šūviu išspręsti abi problemas. Niekada negalvojau, kad mane tai taip įtrauks. Niekada nesitikėjau, kad man taip patiks fizinis krūvis ir nesibaigiantys sunkūs žygiai su 50 kg našta ant pečių. Kai įstojau į kariuomenę svėriau 60kg, per sveikatos patikrinimą daktaras nesusilaikė nepakomentavęs “dabar ir tokius priima”, tačiau aš neturėjau jokių sveikatos sutrikimų ir mane galiausiai priėmė. Dabar sveriu 85kg ir papildomas svoris atsirado tikrai ne dėl nutukimo. Pasirodo mano kūnas visada troško didesnių iššūkių. Ir tai mane privedė prie to ko aš niekada nesitikėjau pamatyti.
Pirmi trys mėnesiai kariuomenėje buvo sunkiausi. Aš pratinausi prie didelio fizinio krūvio. Tvarka ir disciplina iki tol man buvo svetimi. Bet po penkerių metų kariuomenėje galiu pasakyti kad mačiau ir išgyvenau viską. Nors tai įvyko ne iš karto. Pirmus dvejus metus aš buvau paprastas kareivis keliantis savo rangą. Bet kažkas viršuje įvertino mano pastangas. Aš neturėjau jokių nusižengimų, visada tiksliai vykdžiau nurodymus. Mano broliai manimi pasitikėjo ir turėjau gerą vardą. Galiausiai mane pasikvietė kapitonas ir prie manęs priėjo karininkas kurio tiklsaus rango negalėjau įvardinti. Jo karinio laipsnio ženklas man nieko nesakė. Trys kaukuolės perbrauktos viena vertikalia linija. Mano kapitonas tik linktelėjo galvą, kai aš klausiamu žvilgsniu pažvelgiau jo pusėn.
“Nenoriu daryti ilgų įžangų” tarė vyras. “Aš nepriklausau kariuomenei kurią tu pažįstį. Bet mes manome, kad tu turi įgūdžių, kurie gali mums praversti, tiksliau tariant mes išgirdome labai daug gerų žodžių iš tavo kapitono ir jis mano, kad tu galėtum susidomėti mūsų pasiūlymu. Nemanyk, kad tu neturi pasirinkimo, nes tai nebus lengvas sprendimas, bet prieš atskleidžiant daugiau detalių aš noriu atsakymo. Mes tau galime pasiūlyti be galo pavojingą, sunkų ir nedėkingą darbą, kuris neatneš šlovės ir niekas apie jį nežinos. Užtat tu pasitarnausi ne tik šaliai, bet ir visai žmonijai. Mes pasirūpinsim tavo ateitimi, tavo šeima ir visais patogumais. Žinoma, negyvam kareiviui turtai mažai ką reiškia, bet gali pagalvoti apie savo šeimą ir žmones kuriuos apginsi. Nenoriu tavęs skubinti, bet apsispręsti turėsi žinodamas tik šią informaciją, nes po to kelio atgal nebus.“ Jo pasiūlymas mane suglumino, tačiau tuo pačiu sužadino begalinį smalsumą išgirsti daugiau apie jo siūlomą darbą. Aš dar nesukūriau šeimos, tačiau galimybė palengvinti gyvenimą savo tėvams, kurie nuo mažens manimi rūpinosi ir per vargus stengėsi suteikti geriausias galimybes augti, net jeigu tai buvo daroma jų pačių sąskaitą. Tai mane domino. Be to į kariuomenę istojau gal būt ne visai žinodamas ko tikėtis, tačiau likau dėl to, kad čia netrūko iššūkių. Aš sugebėjau peržengti savo paties sukurtas ribas ir pasiekiau tai kas man atrodė nepasiekiama. Dabar atsirado šansas praplėsti savo komforto zoną dar toliau. Nors mano protas iš karto neturėjo atsakymo, pasąmoningai aš priėmiau sprendimą dar jam nebaigus kalbėti ir kariuomenėje aš išmokau vieną dalyką. Kai nežinai ką daryti toliau, pasitikėk intuiciją. “Aš sutinku” atsakiau. “Puiku” tarė vyras. “Nuo šiol tu priklausai mūsų komandai ir gali eiti susirinkti daiktų. Rytoj iš čia iškeliauji ir viską išgirsi kai būsi vietoje.” Daugiau nieko neaiškindamas vyras išėjo ir aš likau su kapitonu. Šis tarė “Nežiūrėk į mane. Aš žinau ne daugiau negu tu. Bet nuo pirmų dienų mačiau, kad tu nori pasiekti kažko daugiau ir per visus metus ta ugnelė neužblėso. Tad pamaniau, kad tave sudomins” “Aš jums dėkingas” tariau “Kad ir kas nutiktų, ačiū už suteiktą galimybę”. Tai buvo mūsų paskutinis pokalbis.
Kitą dieną, su visais savo daiktas nieko nematomas ir niekam iš draugų netaręs nė žodžio iškeliavau. Daugiau ne mačiau nei vieno jų veidų.
Mane atvežė į ofisą įsikūrusį miške, toli nuo miesto. Čia aš vėl susitikau su man pasiūlimą davusiu vyru. Prisistačiau kaip pridera kareiviui. “Mes čia nekreipiame dėmesio į rangus” tarė vyras. “Tavo vertę nustato tai kiek laiko tu sugebi išgyventi. Nenoriu gazdinti ir žinau, kad mano pirmas paaiškinimas nebuvo itin detalus, tačiau mes norime atskleisti pilną informaciją tik tiems kas apsisprendę. Kad nesugalvotum visai kuopai pradėti pasakoti apie tai ką išgirdai ir skleisti gandų. Šitas darbas reikalauja konfidencialumo, tikiuosi supratai? Priešingu atveju tave surasime ir padarysime taip, kad antro karto nebūtų. Mes to nenorime daryti, bet jeigu reikės, tikrai nesivaržysime. Todėl elkis atsargiai.” Nebandysiu vaidinti nieko nebijančio drąsuolio ir sakyti, kad tai manęs nė kiek neišgasdino, tačiau kažko panašaus ir tikėjausi. “Aš suprantu” atsakiau. “Puiku. Trumpai tariant, tavo darbas bus žudyti viską kas neturėtų vaikščioti šia žeme ir aš nekalbu apie žmones. Žemėje yra daug blogesnių padarų kuriuos mes stengiames sunaikinti iki jie sunakins mus. Tu visų pirma dirbsi su partneriu, kartais su komanda ir dažnai vienas. Kol kas tu šviežias todėl gausi kiek labiau patyrusį partnerį. Jei išgyvensi pirmus mėnesius, būsi pasirengęs dirbti vienas. Na… pasirengęs iš tiesų čia nėra nei vienas, nes kai kuriems dalykams pasirengti neįmanoma, tačiau būsi kiek įmanoma pasirengęs.” “Apie ką mes kalbame… Ką jūs žudote?” paklausiau. Jis tik šyptelėjo “Tu žudysi tai ką mes liepsime, manau geriausia tai suprasti bus tiesiog viską pamačius pačiam. Rytoj tu dirbsi su Tomu. Tikimės, kad tau nereikės daryti kažko ypatingo. Tačiau norime kad tu pamatytum kaip viskas vyksta. Beje turėsi pasirašyti šiuos popierius.” Jis man padavė kelis lapus. “Kas čia?” paklausiau. “Tik formalumai, praktiškai tu pasirašysi, kad jeigu apie tai ką girdėjai ar matei prasitarsi, mes turim teisę tave nužudyti. Nors iš esmės tai tik formulas, mes bet kokiu atveju tave nužudytume net jeigu ir nepasirašysi. “ aš juo nei kiek neabejojau, bet tai vis tiek nereiškia, kad neturėčiau pilnai skaityti sutarties. Gal kiek gražesniais ir sudėtingesniais žodžiais, tačiau sutarty iš esmės buvo parašyta tai ką jis apibūdino kelias žodžiais. Aš į visą tai jau įklimpau tiek giliai, kad nemačiau priežasties bandyti svarstyti alternatyvius variantus ir pasirašiau. “Kol kas miegosi čia. Mes tave akilai prižiūrėsime. Gali eiti į sandelį išsirinkti sau tinkamų ginklų. Rytoj tave pažadins tad neužtruk, tavo daiktai vietoje ir viską rasi ten.” Jis nusisuko, taip man netarus beveik nei vieno žodžio pokalbis buvo baigtas ir aš vis dar nežinojau kas yra mano darbas. Bet atrodo manęs rytoj laukia pirma naujo darbo diena.
Išėjus iš sandėlio prie manęs priėjo liesa moteris trumpais šviesiais plaukais. “Tu eini su manimi” be jokių ceremonijų tarė ji. Atrodo čia niekas niekam neturėjo daug laiko. Man tai patinka pamaniau, trumpai ir aiškiai. Jinai atvedė mane iki koridoriaus kuriame buvo sužymėti kambariai. Kiekvienas iš jų turėjo numerį ir mes sustojome prieš 1351 duris. “Tu šią naktį praleisi čia. Tavo ginklai tau bus paruošti ir pristatyti, kai jų reikės. Viskas ko reikia yra viduje, jeigu kas skambink telefonu, jis skambina tik vienu numeriu tad nesivargink rinkti kitų. Čia paprastas ryšys ir internetas neveikia, todėl gali išjunkti savo telefoną. Iki rytdienos” Jinai nelaukė mano atsakymo ir jau ėjo atgal koridoriumi. “Iki rytdienos” atsakiau jos nugarai. Vos įėjus išgirdau spragtelint durų užraktą. Nepanašu, kad turėsiu galimybę išeiti, bent jau ne savo noru.
Mano kambaryje kaip ir minėjo buvo visko ko man galėtų prireikti. Dvigulė lova, dušas, tualetas, nedidelė virtuvė su virykle ir pilnu greitai negendančio maisto šaldytuvu, netgi radau kelias skardines alaus. Stalčiai irgi buvo pilni maisto. Kambarys atrodė nepriekaištingai tvarkingas ir jame netrūko vietos. Tai buvo daug geriau negu tai prie ko aš buvau įpratęs. Dar nebuvo itin vėlu, tačiau nežinodamas kada man teks keltis nusprendžiau nerizikuoti ir nueiti miegoti kiek anksčiau. Rytoj turėtų būti idomi diena, man reikia gerai pailsėti.
Mane pažadino apie 6 valandą ryto. Moters balsas pranešė, kad turiu 15 minučių susiruošti. Tai buvo per akis. Po pusvalandžio atsidarė durys už kurių vėl stovėjo ta pati moteris iš vakar. “Labas rytas, einame” tarė jinai. Aš nusekiau iš paskos koridoriumi. Mes įlipome į liftą, kuriuo nusileidome į apačią. Čia jau mūsų kažkas laukė. “Sveikas, aš Tomas, tu dirbsi su manimi” staiga tarė vaikinas ne ką vyresnis negu aš. “Aš Ignas” atsakiau. “Nepaisant to, kad jis tik keliais metais už tave vyresnis, jo patirtis jau didesnė negu daugelio mūsų darbuotojų“ įsiterpė moteris. „Šiame darbe darbuotojai ilgai neišbūna tad net ir kelių metų patirtis tarp mūsų yra labai vertinama” nusišypsojo Tomas. “Šį kartą jūs turite gan lengvą užduotį. Važiuosite į kaimą kuriame žmonės skundžiasi nakti dingstančiais gyvūliais. Tai žinoma gali būti ir paprasčiausi vilkai, tačiau pastarieji paprastai palieka papjautų gyvūnų kūnus vietoje, todėl jūsų darbas bus ištirti visą situaciją, per daug nekrįsti niekam į akis ir, žinoma, pašalinti priežastį. Jūsų ginklai jau mašinoje. Sėkmės.“ Užbaigė moteris. “Kaip visada nedaugžodžiauji, Ugne” tarė Tomas ir mirktelėjo mano pusėn. Bet nepanašu, kad jinai klausytusi ir jau keliavo atgal į liftą.
“Čia visi tokie rimti, tikiuosi tu nieko prieš, kad aš daug kalbu, šitame darbe tyla be proto niūri.” “Nieko prieš” tarstelėjau. Nežinojau ko turėčiau tikėtis iš Tomo. Jis atrodė visiška priešingybė visiems iki šiol čia sutiktiems žmonėms ir aplinkai. Jo linksmas balsas kontrastavo su rimta aplinka. Mes įsėdome į mašiną, Tomas atsisėdo prie vairo. Atrodo jisai buvo geriau susipažinęs su situacija. Mūsų ginklai, apart pistoletų atsidūrė netoli ant galinės sėdynės, aš su savimi turėjau Glock’ą, tuo tarpu Tomas buvo Beretta pistoletų megėjas. “Ką mes darysime?” paklausiau. “Eisime surasti to padaro ir jį nužudysime” tarė Tomas. Jo veide atsirado šypsena išduodanti jo nekantrumą. Jo rankos stipriau suspaudė vairą ir jis išplėstomis akimis žiūrėjo tiesiai į kelią, tačiau buvo galima įžvelgti, kad jo koncentracija jau buvo kažkur kitur.
Mes išlipome netoli niūrios gyvenvietės, kuri šliejosi prie miško. Čia buvo ne daugiau trisdešimties ūkių netankiai išsidėsčiūsių vienas šalia kito. “Pasistenkime neatkreipti vietinių dėmesio” sumurmėjo Ignas. Mes įžengėme į tankų mišką. Bijodami susitikti ir išgasdinti vietinius stambesnius ginklus palikome mašinoje. “Mane iš ties baugina labiau paprasti gyvūnai, negu mūsų taikinys” nusijuokė Tomas. “Būk atsargus”. Pradėjome iš lėto judėti gilyn į mišką. “Kur mes einame?” paklausiau. Ignas šyptelėjo. “Į spastus, būk pasiruošęs, jei duota informacija teisinga mūsų laukia vilkolakis ir garantuoju, kad jis mus užuodė dar mums nespėjus išlipti iš mašinos. Aš tikiuosi, kad mūsų lengvabūdiškumas leis jam būti neatsargiam.” “Puikus planas” atsakiau. Vilkolakis? Arba jis išprotėjęs arba tai koks kodas kažkam ko aš nesuprantu. Bet kuriuo atveju, nenorėjau nieko sakyti. Mes kurį laiką vaikščiojome per daug nekalbėdami. Neturėjome jokio konkretaus tikslo, išskyrus laukti kol mus pastebės tariamas vilkolakis. Be galo kvaila pagalvojau. Į ką aš save įtraukiau, dabar turiu praleisti visą dieną apsimesdamas, kad medžioju vilkolakį.
“Jis jau čia.” sušnibždėjo Tomas. “Ar vilkolakiai neturėtų pasiversti tik nakti?” suprunkščiau. “Ar tu neužsičiaupsi?” atkirto Tomas. Jo veidas atrodė nušvitęs iš laimės. “Keistuolis” sumurmėjau. Tada mums už nugaros pasigirdo žemas urzgimas. Mes abu atsisukome. Tomas sugriebė peilį prisegtą prie diržo už nugaros. Aš pradėjau siekti pistoleto, bet jis mane sulaikė. Prieš mus ant dviejų užpakalinių kojų stovėjo bent dviejų metrų figūra. Jo kūnas buvo padengtas plaukais ir kruvinas snukis godžiai uostė orą. Tačiau mėlynos akys atrodė panašios į žmogaus ir nenutraukė žvilgsnio nuo mūsų.
Aš negalėjau patikėti tuo ką matau. Padaras netrukus šoko bėgti visomis keturiomis mūsų link, aš jau ketinau išsitraukti ginklą, tačiau Tomas buvo daug greitesnis. Jo Beretta jau buvo tvirtai rankose ir jis paleido kelis dūslius šūvius. Duslintuvas sugėrė didžiąją dalį garso. Padaro kailyje atsirado dvi raudonos dėmės kurios greitai plito. Jisai sukaukė kupinu skausmo balsu ir staiga pasuko į kitą pusę nuo mūsų. Bet Ignas stebėtinu greičiu taikydamas į kojas iššovė dar kelis šūvius. Vienas iš jų surado savo taikinį ir nunešė padarui dalį pėdos. Jis susmuko ant žemės, jo krūtinė sunkiai kilnojosi. Tomas prie jo prisiartino. “Taip tu susidoroji su vilkolakiu” tarė jis. Jo rankose buvo stambus peilis. Padaro akys stebeilijo į Tomo akis. Žvėries veidą iškreipė neapykantos grimasa. Tačiau Tomas nieko nelaukdamas perpjovė padarui gerklę ir šis gargaliuodamas susmuko, jo krūtinė nustojo kilnotis. Aš viską stebėjau šoko būsenoje negalėdamas atitraukti akių.
Mes įtempėme jo kūną į mašiną kartu su peršauta koja. Jo pėda atvirto į žmogaus formą. “Ar tai buvo žmogus?” paklausiau. “Vilkolakiai turi žmogaus formą, greičiausiai tai buvo vienas iš kaimo gyventojų”. Mes įvilkome kūną į mašinos bagažinę.
Staiga man iš nugaros šmėstelėjo šešėlis ir ant Tomo atsidūrė kitas panašus padaras, tačiau kiek liesesnis negu tas kuris gulėjo mūsų bagažinėje. Jo snukis kramtė orą prieš Tomo veidą, šis iš visų jėgų bandė jį nustumti. Aš išsitraukiau pistoletą ir suleidau visą apkabą kulkų į padaro nugarą. Šis suinkštė iš skausmo tačiau nepaleido Tomo. Jo nasrai negalėdami pasiekti veido pasirinko artimesnį taikinį. Vilkolakis suleido iltis į Tomo ranką. Jis surėkė iš skausmo. Trykštelėjo kraujo srovė ir ranka kybojo vilkolakio nasruose atskirta nuo kūno. Tomas turbūt prarado sąmonę, nes nustojo priešintis. Aš numečiau pistoletą į šoną ir puoliau padarą iš nugaros pakartotinai suleisdamas sidabruotą peilį į jo kaukuolę. Mano peilis išniro į kitą galvos pusę pro padaro nasrus. Tomas per tą laiką atsipeikėjo. Jo veide kreiva šypseną. “Puiku, nesitikėjau kad bus antras. Norėčiau pabūti ilgiau, bet mums reikia kuo greičiau nešdintis. Dėl visą ko užsitaisyk pistoletą ir jei kas taikyk į galūnes. Tikiuos kad jų daugiau nebus, bet niekada negali žinoti”. mane stebino jo ramus tonas, kai tuo tarpu kraujas tryško iš jo nutrauktos galūnės. Jis likusia sveika ranka išsitraukė telefoną ir paskambino. “Aš sužeistas. Atsirado antras vilkolakis. Jie abu negyvi, bet gali būti daugiau.” Tada atsisuko į mane kol aš taisiau savo ginklą. “Sėsk už vairo ir važiuojam atgal, mums nėra ko čia veikti, gavome klaidingą informaciją, viską sutvarkys kiti.” Aš nieko neklausinėdamas sėdau už vairo. Tomas iš nasrų ištraukė savo nutrauktą galūnę ir pasidėjo ją ant kelių. Atrodo, kad nutraukta galūnė jo netrikdė, tačiau jis buvo suirzęs, kad be antros rankos jo judesiai tapo suvaržyti.
Mums pakeliui atgal, priešinga linkme važiuojant pastebėjau kitą panašų automobilį. Tomas tarsi sveikindamasis pamojavo savo nutraukta galūne, keli kraujo lašai aptaškė mašinos saloną. Nuo jo veido vis dar nedingo šypsena. Aš buvau sunerimęs, kad jis netrukus nukraujuos, bet neatrodė, kad jam tai rūpėtų. Atvažiavus mus pasitiko medikai, kurie mikliais judesiais padėjo Tomui išlipti iš mašinos. Netrukus prisistatė Ugnė. “Nesijaudink dėl jo, tai pasitaiko visiems. Mes jį sulopysim”. “Jūs jam atauginsit ranką?” atsakiau suirzusiu balsu. “Čia viskas vyksta ne taip kaip tu galvoji. Tomui bus viskas gerai. Nesirūpink.” “Jam nutraukė ranką.” pradėjau, bet Ugnė atkirto “Taip, tau nenutraukė todėl nekelk man daugiau rūpesčių, kur jų kūnai?”. Aš parodžiau į bagažinę. „Vienas ten, kitą palikome vietoje“ Jos veide neatsirado jokia emocija. “Kol kas gali eiti atgal į savo kambarį, tavo partneriui prireiks kelių dienų atsigauti, todėl gali pailsėti” “Kelių dienų? Jis vos nemirė ir turi vieną ranką..” “Tavo kambario numeris 1351, manau rasi pats” jinai nekreipė dėmesio į mano protestuojančius klausimus ir eilinį kartą nusisuko nuo manęs parodydama, kad pokalbis baigtas.
Praėjo dvi dienos kol su manimi vėl susisiekė. Per tas dienas mane du kartus aplankė kambarinė, kuri atnešė naujų maisto produktų ir paklausė ar neturiu kokių specialių pageidavimų. Tuo metu kaip tik gurkšnojau paskutinę alaus skardinę. “Alaus” atsakiau. “Žinoma” atsakė jauna moteris bandydama paslėpti juoką. Išėjus kambarinei netrukus pasibeldė Ugnė. “Galiu užeiti?” “Ar turiu pasirinkimą?”. Jinai jau stovėjo tarpduryje. “Aš kalbėjau su Tomu, jis papasakojo kas nutiko” “Kaip jis laikosi?” “Rytoj pamatysi pats, turi naują misiją” jinai žvilgtelėjo į tuščias alaus skardines. “Mums reikia, kad rytoj būtum pasirengęs, Tomas sakė, kad turi refleksus šitam darbui… aš patenkinta. Operacija vyko ne visai pagal planą, už tai noriu atsiprašyti, mes nesitikėjome, kad gali būti daugiau negu vienas vilkolakis, paprastai jie stengiasi medžioti po vieną, kad išvengtų dėmesio.” Jos žvilgsnis tapo apsiblausęs tarsi jinai kažką mastytų “Manęs nereikia atsiprašinėti, ne aš praradau ranką” atkirtau.
Jinai atsisuko manęs link “Ir vėl tu su ta ranka, Tomui viskas gerai, rytoj eisite kartu į misiją. Tu išlaikei savo pirmą išbandymą, tačiau mes neturime daug laiko mokyti naujokų. Mūsų patirtis rodo, kad arba tu pasirengęs arba ilgai čia neišdirbsi” kreiva šypsena iškreipė jos veidą. Mačiau, kad jinai tuo mėgaujasi “Kaip Tomas žada eiti medžioti tų padarų su viena ranka?” “Neįkyrėk, tu man patinki, bet yra ribos, jeigu turi klausimų dėl darbo, klausk, visa kita ne tavo reikalas” “manau mano partneris susijęs su darbu” jinai suraukė kaktą “rytoj Tomas bus pasiruošęs, jo ranką atauginome. Daugiau apie tai nenoriu nieko girdėti.” “Ataugin…?” “kaip ir sakiau, nenoriu apie tai daugiau girdėti.
Rytoj jūs keliausite į miesto teritoriją. Pastarosiomis dienomis dingsta daug vandens nuotekas prižiūrinčių darbuotojų” jos akys vėl apsiblausė. “Mes leisimės į kanalizaciją?” “Teisingai” “Ko ten ieškosime?” “Nežinau, jūsų darbas nustatyti kur dingsta darbuotojai ir pašalinti priežastį.” “Šaunu, o kas jei nutiks kažkas panašaus į praeitą kartą?” paklausiau. Jinai man atkišo naują telefoną. Kaip visada, čia veikia tik vienas numeris, jis jau įvestas. Jeigu reikės pagalbos skambink. Jeigu reikės pašalinti kūnus irgi skambink. Tikiuosi susitvarkysite, jūs mums rūpite, mes nenorime prarasti savo darbuotojų” “Žinoma” atsakiau šypsodamasis. “Susimatysime rytoj, būk vakare pasiruošęs” tarė Ugnė iš parduotuvės maišelio ištraukdama šešias alaus skardines ir padėdama jas ant staliuko.
Kaip ir minėjo, Tomas sekančią dieną vakare pasirodė su abiem rankomis, jo veide negalėjai įžvelgti nė lašelio rūpesčių. Tuo tarpu aš prižadėjau sau, kad ir ką keisto pamatysiu nustosiu stebėtis. Visi įvykiai iki šiol kardinaliai pakeitė mano požiūrį į pasaulį. Kad ir kaip tai skambėtų, šitoje vietoje nepaisant darbo, kuris beveik garantuoja ankstyvą mirtį, aš jaučiau visišką ramybę. Man nereikėjo dėl nieko rūpintis. Aš žinojau, kad viskuo bus pasirūpinta ir man tereikia žudyti pabaisas. Tai vienintelis dalykas dėl kurio turėjau sukti galvą. Visos kitos pasaulio problemos išnyko arba tapau joms nejautrus. Ugnė pranešė, kad po pirmos operacijos į mano sąskaitą buvo pervesta suma pinigų, kurią aš tikėčiausi uždirbti per metus dirbdamas kasdienį darbą. Bet svarbiausia buvo ne tai. Svarbiausia, kad aš jaučiausi patekęs ten kur esu reikalingas ir kad ir koks pavojingas, aš mylėjau savo darbą. Mano kūnas tapo priklausomas nuo adrenalino ir man tapo sunku įsivaizduoti save kitokioje aplinkoje.
“Ignai, tu jau geriau įsivaizduoji ko galima tikėtis, puikiai pasirodei pirmoje operacijoje ir jeigu ne tu vargu ar dabar kalbėčiau. Šį kartą tikiuosi iš tavęs dar daugiau, tu saugosi mano užnugarį, kiek suprantu Ugnė jau papasakojo viską ko reikia” jam nebūdinga rimta išraiška į mane kreipėsi Tomas “Daugmaž” atsakiau. “Puiku, man tik tiek ir reikia”. “Jūms šį kartą talkins Domas. Jis vienas iš seniausių kanalizaciją prižiūrinčių darbuotojų, dalis kanalizacijos pastatyta jam prižiūrint statybas. Jis prižiūrės, kad nepasiklystumėte, ir jau laukia jūsų vietoje. Sėkmės” Įsiterpė Ugnė. “Tikiuosi šį kartą nereikės mašinoje ieškoti jūsų galūnių”. Tomas suprunkštė “Tikiuosi šį kartą davėtė ne klaidingą informaciją”. Bet Ugnė jau buvo per toli, kad girdėtų.
“Kaip visada, mes liekame vieni” tarė Tomas mirktelėdamas, “jie patys nenori teptis savo švarių rankų. Mes tiesa taip ir neatšventėme tavo pirmos darbo dienos, bet manau dar turėsime laiko, nebent tu žadi šiandien baigti savo karjerą“ “Kol kas neplanuoju” atkirtau. “Tada puiku”.
Tomas vėl vairavo. Mes judėjome miesto centro link. Sustojome kai pasiekėme apleistą gatvę šalia miesto centro. “Manau mes vietoje” suburbėjo Tomas. Išlipome iš mašinos ir atėjome į apleistą pastatą iš kurio buvo pasiekiama kanalizacijos šachta. Čia mūsų laukė jaunas vyras su darbiniu kombinezonu iš kurio iš karto atpažinome, kad tai turbūt Domas. “Sveiki, kiek suprantu jūs tie vyrai atsakingi už mūsų saugumą.” “Tikrai taip” atsakė Tomas. Vyro akys susmigo į mus. “Aš Domas. Kiek suprantu jums viskas paaiškinta. Tik noriu įspėti – pasiruoškite smarvei. Aš jus nuvesiu į vietą kur paskutinį kartą matė dingusius darbuotojus. Tikiuosi mes prie jų neprisidėsime”. pridūrė jis. “Aš irgi tikiuosi” atsakiau.
“Pasiruoškite kvapui” tarė Domas leisdamasis metalinėmis kopečiomis žemyn. Mes nusekėme iš paskos gilyn į šachtą. Mano nosį iš karto užplūdo nepakeliama smarvė. Nusileidus mus supo tamsa, nuo lubų švietė tik blausios lempos, bet jos padėjo įžvelgti vos kelis metrus į priekį. Pradėjome eiti gilyn plačiu kanalizacijos kanalu. Vanduo tekėjo tik vidurine kanalo dalimi, todėl mums nereikėjo bristi į srutas, tačiau tai negelbėjo nuo siaubingo dvoko.
Domas mažiausiai 15 minučių mus vedė tiesiu keliu. Ėjome tyloje, nekalbėdami. Niekaip negalėjau atsikratyti minties, kad kažkas ne taip. Nežinau kodėl, bet visi nervai buvo įtempti. Neramiai žvalgiausi ir bandžiau aklinoje tamsoje įžvelgti kažką ką galbūt praleidžia mūsų akys. Tada man toptelėjo.
Ugnė minėjo, kad Domas bus pagyvenęs vyras ir kad ir kaip pažiūrėsi žmogus prieš mus neatrodė vyresnis negu trisdešimties. Aš kumštelėjau greta einančiam Tomui. „Tu pagaliau pastebėjai?“ sumurmėjo jisai, neslėpdamas susijaudinimo. „Taip, ką mes darysime?“ „Būk pasiruošęs. Netrukus bus veiksmo.“ Man daugiau ir nereikėjo. Jau įpratau iš Tomo nesitikėti išsamaus paaiškinimo. Tokioje situacijoje tiek užtenka.
Netikras Domas pagaliau pasuko į dešinę ir mes išėjome iš tiesaus kelio. Man atrodė, kad praėjus kiek laiko uoslė turėtų priprasti prie siaubingo dvoko, tačiau smarvė pasukus tik sustiprėjo. „Dar toli?” paklausiau, bet mano klausimas ilgą laiką nesulaukė atsakymo. „Tuojau būsime“ atsakė Domas po to kai vėl pasukome, tik šį kartą į dešinę. Mes atsidūrėmė smulkesniame tunelyje. Blanki šviesa čia mirkčiojo dar prasčiau apšviesdama kelią. Ant lempų driekėsi gausybė musių kurios užstojo šviesą. Pastebėjau, kad grindinys čia padengtas kažkokiomis gleivėmis, nes kojos lipo prie žemės ir žingsniai sukėlė čeksėjimo garsą.
Tomas nežiūrėdamas į mane kumštelėjo mano šonan ir aš supratau, kad mūsų kelionė artėja į pabaigą. Kad ir kur mus veda netikras Domas vargu ar mums tai patiks. Aš pasiruošiau su viena ranka prireikus ištraukti savo glock’ą, o kitos neatitraukiau nuo peilio rankenos. Tačiau mes nuėjome dar gerus porą kilometrų ir nieko neįvyko. Per tą laiką pakeitėme kryptį tiek kartų, kad man tapo sunku sekti.
Kažkuriuo metu man pradėjo atrodyti, kad mūsų aidas sustiprėjo. Iš pradžių maniau, kad man tik vaidenasi, nes mes ilgai buvome uždaroje patalpoje. Bet netrukus supratau, kad tai ne mūsų aidas sustiprėjo, bet kažkas bando mus sekti atkartodamas žingsnius. Žinojimas, kad kažkas ne taip ir laukimas mane varė iš proto. Mes ne vieni. Man atrodo netikras Domas puikiai suvokė, kad mes išsiaiškinome jo apgavystę ir greitino žingsnius, o galbūt jis taip norėjo sukelti daugiau triukšmo ir užmaskuoti mus sekančius žingsnius.
Net ir beveik aklinoje tamsoje pastebėjau, kad tariamo Domo oda keičiasi. Tikriausiai jis norėjo skubėdamas nuo mūsų atsiplėšti, kad mes to nepastebėtume. Tomas taip pat neatitraukė žvilgsnio nuo jo rankos. Ši jau įgavo žalsvą atspalvį. Orą užpildė naujas kvapas. Geležies smarvė. Idėmiau apsižvalgiau. Mano kojos kuo toliau tuo labiau lipo prie grindinio. Pagaliau suvokiau, kas taip gličiai lipo prie mano batų. Šie jau buvo permirkę raudonos spalvos vandeniu. Ant mano pečių nukrito lašas ir aš pakėliau akis. Virš mūsų galvų nuo lubų varvėjo raudonas skystis. Viena iš lempų buvo visiškai padengta krauju. Tomas išsitraukė ginklą. „Čia labai jauku Domai, bet man atrodo jau laikas mums sustoti.“ jis nutaikė ginklą į jo nugarą. Domas palengva sustojo apie dešimtį žingsnių nuo mūsų. Jo ropliška figūra sulinko beveik iki grindų, galvos forma nenatūraliai pailgėjo. Žali žvynai atspindėjo blausią šviesą. Už mūsų sekę žingsniai sustojo visai šalia mūsų. Jeigu šviesa būtų kiek ryškesnė ir siektų toliau negu keli žingsniai mes būtume pamatę, kad esame nebe tryse. Domas sušnypštė „Taip, mes jau čia, draugai.“ Su Tomu vienu metu pradėjome šaudyti į roplišką Domo nugarą. Kelios kulkos pataikė į jo kūną ir aš įstengiau peršauti uodegą, bet tai nesulaikė jo ir netrukus Domas įšoko į srutų vandenį. Pasirodo jis čia buvo gerokai gylesnis ir jo kūnas visiškai paniro. „Kappa” tarė Tomas, „privenk vandens, jos ten turi pranašumą.“ “Jų yra daugiau“ pridūriau. „Taip, bent keli seka mus iš nugaros ir esu tikras dar daugiau yra priekyje. Mes patekome į jų lizdą, tikėkis visko. Turėsime prižiūrėti vienas kito užnugarius, dingę darbuotojai turėtų būti netoli, einame“ Mes atsitraukėme nuo vandens ir toliau žengėmė į priekį dairydamiesi į visas puses.
“Ar aš turėčiau kažką žinoti apie kappas?“ „Jos bandys tave įsitempti į vandenį, jeigu joms pavyks tavo šansai išgyventi tamps beveik nuliniai.“ paaiškino Tomas. „Puiku, tiesiog nuostabu. Ir mes esame vietoje kur negali nuo vandens nutolti toliau negu dešimt žingsnių”. Tomas šyptelėjo „Jos turi pranašumą vandenyje, bet mes ne tie bejėgiai darbuotojai. Išsitrauk prožektorių. Jei kažką išgirsi ar pamatysi pirma šauk ir tada klausk. Čia ne vieta dvejoti.“
Stebėtinai kurį laiką ėjome į priekį nieko netrukdomi. Žinojome kad einame tinkama kryptimi, nes sienas dengė vis daugiau kraujo. „Vargu ar rasime dingusius darbuotojus gyvus, bet verta pamėginti“ tariau. Tomas ėjo man iš kairės, arčiau vandens, kai šis suraibuliavo ir iš jo išlindo žalsva kappos galva. Jau taikiausi šauti, bet prieš mus išdygo dar dvi ropliškos figūros. „Aš pasirūpinsiu kappomis vandeny, tu saugok priekį. Mes jau vietoje.“ ramiu balsu tarė Tomas suleisdamas pusę apkabos kulkų į išlindusią galvą. Vienas iš prieky stovėjusių roplių sprintuodamas puolė mūsų link. Blyškioje šviesoje spindėjo jo kruvini nasrai, tačiau šis suklupo po trijų taiklių šūvių į kojas. Dar dviem šūviais man pavyko peršauti jo įkyrią galvą. Per tą laiką kažkas spėjo sugriebti mano koją ir kitas prieki stovėjęs roplys nedvejodamas artėjo prie manęs pasiryžęs atkeršyti už palydovą. Man atsisukus pamačiau stambesnę kappą bandančia įtempti mane į vandenį, jos ilgas kūnas siekė nuo vandens iki manęs ir jos kojos buvo vandeny, kai tuo tarpu visas kūnas šliejosi prie grindų. Ilga ranka sugebėjo mane parversti. Tomas buvo per daug užsiėmęs kitomis trimis kappomis. Viena lindo iš vandens ir kitos dvi mažino atstumą tarp mūsų iš nugaros. Aš greitu judesiu išsitraukiau paruoštą peilį ir trimis kirčiais nupjoviau mane pagriebusią ranką. Padaras suurzgė iš skausmo, tačiau antra ranka jau siekė kitos mano kojos. Šiltas kraujas bėgo mano blauzda. Pasirodo jinai sugebėjo suleisti gilius nagus ir prakirto kelias venas. Aš beveik atsidūriau vandeny kai iš priekio atbėgusi kappa surakino mano abi rankas ir suleido savo dantis į mano petį, bet tuo metu Tomas pastebėjo mano situaciją ir dviem kulkom peršovė man įkandusią kappos galvą. Jos šaltas kraujas aptaškė mano veidą. „Kita kappa turėsi pasirūpinti pats“ tarė jis sunkiai šnopuodamas, dvi kappos tykojo jo vandeny ir taikėsi pagriebti kojas. Aš pagaliau sugebėjau sugriebti savo ginklą ir nors mano viena koja jau paniro į šaltą vandenį ir mane pagriebusios kappos nebuvo matyti, nes ši pasislėpė po vandeniu, aklai šaudydamas pajutau, kad mane pagriebusi ranka atleidžia koją. Negyvas kappos kūnas su bent penkiomis tamsiomis dėmėmis ant kūno išniro iš vandens ir dabar plūduriavo tolyn pasroviui. Staiga visą kanalizacijos tunelį sudrebino sprogimas ir pakilo vandens stulpas. Sienas padengė kraujas ir kappų kūno likučiai. Tomas stovėjo šalia manęs suprakaitavęs ir išvargęs, bet su šypsena. Aš jaučiau kaip išsiskyręs adrenalinas atslūgsta ir mano raumenys kiek atsipalaiduoja. Mano petys ir kojos kraujavo, tačiau įstengiau atsistoti ir nors kiekvienas žingsnis vėrė skausmu, galėjau paeiti. Petys atrodė prasčiau. Negalėjau pakelti rankos aukščiau negu pečių lygis. „Neblogai.” tarė Tomas. „Turėsi pakentėti, mes jau reikiamoje vietoje, tikėkis daugiau tų padarų.“ “Kažkaip išgyvensiu“ suburbėjau. „Ir ačiū.“ tariau suvokdamas, kad Tomas katik mane išgelbėjo nuo vieno bjauresnių būdų mirti.
Tai ką mes pamatėmė priekyje mane sukrėtė iki kaulų. Prieš mus atsivėrė siaubingas pūvančių kūnų vaizdas. Žarnos virto per sudraskytus vidurius, ant žemės mėtėsi nutrauktos galūnės. Dauguma kūnų neturėjo akių, kai kuriem iš jų trūko pirštų. Ko gero ne vieną iš jų prieš mirštant tie padarai kankino. Didžiausia dalis kūnų gulėjo sumesti idubime sienoje. Pagal vienodas uniformas nusprendėme, kad tai bus dingę darbuotojai. „Kam visa tai?“ paklausiau Tomą. „Kappos minta gyvą šviežia mėsą, tačiau, jeigu gali kai aukos miršta jos palieka kūnus pūti, tai jų mėgstamiausias maistas.“ Aš susiraukiau. Mes pradėjome rinkti kiekvieno mirusio darbuotojo korteles identifikavimui.
Mano dėmesį atkreipė judesiai periferijoje ir aš ištraukiau ginklą šauti, bet Tomas man neleido „Palauk”. Tarp visų negyvų kūnų vienas judėjo. „Aš gyvas“ silpnu balsu tarė jis. Priėjus arčiau buvo matyti, kad nepaisant sudraskymų ir trūkstamo mažojo piršto darbuotojas buvo sveikas. Jį dengė jo kolegų kraujas, bet jis neturėjo rimtesnių žaizdų. „Mes turime jį išgabenti iš čia“ tarė Tomas pakeldamas gulinti vyrą. Per tą laiką baigiau rinkti likusias korteles, iš viso suskaičiavau dvyliką. Kadangi tu sužeistas aš padėsiu jam eiti, bet būk pasiruošęs šauti, su našta nebūsiu toks greitas išsitraukti ginklą. Aš linktelėjau. Vyras nualpdavo ir vėl atsigaudavo kas kelioliką žingsnių, kelis kartus jo balsas suvaitojo ir tada jis suvokdavo, kad mes ne kappos ir atėjome jo gelbėti, ne kankinti. „Aš paskutinis, mus ilgai draskė, visi mano kolegos mirė siaubingomis mirtimis.“ murmėjo vyras prisimindamas siaubingus įvykius.
Neatrodo, kad mus kažkas ketino užklupti. Galbūt jų daugiau neliko arba kappos bijojo didesnės žalos. Bet kokiu atveju mes buvome laimingi, kad galime netrukdomi išeiti. Mūsų laimei net ir siaubingoje būsenoje sužeistas darbuotojas žinojo kelią iš tunelio ir mes pakilome į viršų iš tamsios kanalizacijos.
Išlipus niekada gyvenime taip nesidžiaugiau paprasčiausiu šviežiu oru ir saule, jau švito ir rytinė saulė šildė odą. Mus visus dengė šviežias ir sukrešėjęs kraujas. Šviesoje pamačiau, kad mano ranka ir koja abi sutinusios. „Kapp’ų įkandimai nuodingi“ tarė Tomas. „Kodėl nepasakei anksčiau“ susiraukiau išgirdęs blogas žinias. „Kad per daug nesijaudintum” šyptelėjo Tomas. „Nesirūpink, nuodai ne mirtini, išgyvensi. Mūsų darbuotojas sugebėjo išgyventi mažiausiai dvi savaites, tau nėra ko nerimauti.“ „Galėjo būti ir blogiau“ atsakiau irgi šypsodamasis. Niekada nesijaučiau toks gyvas kaip tą akimirką, kai žinojau, kad per plauką išsinešdinome iš šlykštaus tunelio. Kad ir kokie siaubai mūsų tykojo ateityje aš žinojau kad noriu daugiau.
Ugnė mus pasitiko neslėpdama džiaugsmo. „Po to kiek užtrukote tikėjausi, kad reikės siųsti naują komandą surinkti jūsų likučių“. „Aš irgi to tikėjausi“ atsakiau. “Domas greičiausiai negyvas, mus pasitiko juo apsimetusi kappa” tarė Tomas. Ugnė susiraukė. „Gerai. Visų pirmą pasirūpinsime Ignu, tada aptarsime detales.“ Medikų komanda jau guldė į lovą be sąmonės sukritusį darbuotoją. Trys medikai apžiūrinėjo mano žaizdas. „Kappa” susiraukė vienas iš jų. „Tavęs laukia nesmagus gydymas.“
Po savaitės aš buvau gyvas ir sveikas. Ranka ir koja judėjo kuo puikiausiai nors jokiu būdu nenorėčiau pakartoti viso proceso. Tomui greičiau užtruko atauginti ranką negu man išgydyti kappų įkandimus.
Visa tai įvyko prieš maždaug tris metus. Šiandien galiu pasakyti, kad mačiau visko, nors negaliu pasakyti, kad viską suvokiu. Po poros mėnesių nustojau dirbti su Tomu ir pradėjau gauti daugiau užduočių kur dirbau vienas. Tačiau aš dėkingas kiekvienai pamokai kurią iš jo išmokau. Jeigu ne jis vargu ar galėčiau laimingas rašyti apie praeities įvykius. Jeigu norėsite turiu dar daug istorijų kurias galiu papasakoti, bet kol kas manau užteks.
Kaip ir minėjau, po poros mėnesių pradėjau dirbti vienas. Atsimenu mūsų trumpą pokalbį su Ugnę prieš pat išvažiuojant į pirmą vienišą misiją. „Mes turime ne daug darbuotojų. Didelė jūsų dalis dingsta misijose todėl mums visalaik trūksta žmonių.“ paaiškino Ugnė. „Galbūt jie dingsta, nes turi dirbti vieni?” „Galbūt“ jinai užsižiūrėjo kažkur į tolį. „Sakyk, kaip paprasti žmonės nepastebi tų padarų?“ jos veide susiformavo gili raukšlė. „Pastebi. Bet retas turi galimybę kažką papasakoti. Be to nepatikėsi kiek juos mačiusių atsiduria psichiatrinėse. Niekas jais netiki.“ Aš prisiminiau savo pirmą užduotį kartu su Tomu. Negaliu jų kaltinti, man pačiam buvo sunku patikėti.
Bet po kiek laiko apsipratau ir manęs niekas nebestebino. Kompanija mumis gerai rūpinosi. Aš kiekvieną dieną privalėjau praktikuotis šaudyti ir netrukus galėjau pataikyti į taikinius, kuriuos kitiems buvo sunku net įžiūrėti. Aš jau buvau įpratęs prie fizinio krūvio kariuomenėje, bet čia net kai ir nedirdavau diena prasidėdavo sunkiomis treniruotėmis. Mano fizinė būklė gerokai patobulėjo, man patiko rezultatai. Kompanija stengėsi prižiūrėti, kad palaikytume aukščiausią formą.
Mano pirma misija be partnerio buvo išsiaiškinti kur dingo stovyklauti išėjusi grupė žmonių. Vietinis prižiūrėtojas tik rado vieno jų sudraskytą kūną ir jam pranešus apie įvykį policijai ši perdavė tyrimą mums. Toks tyrimas kiek viršija jų kompetencijas.
Kompanija į tai sureagavo iš karto. Kai į mano kambarį įsiveržė Ugnė buvo trečia nakties. „Atsiprašau Ignai, bet turėsi atsikelti.“ “Jokio privatumo” sumurmėjau. „Tai skubu ir mes neturime daugiau darbuotojų galinčių priimti misiją. Manau tai bus puikus tavo jėgų išbandymas.“. Nebuvo jokių įžangų, kaip visada iš karto prie reikalo. „Su kuo man reikės susidūrti?“ „Prižiūrimam miške dingo 6 žmonės. Jie turėjo grįžti vakar, tačiau rasti tik vieno iš jų kruvini rūbai. Mes tikimės, kad juos dar galima rasti gyvus. Tomas šiuo metu dirba kitoje misijoje, turėsi susitvarkyti be pagalbos“. Jinai žvelgė tiesiai į mano akis tarsi bandytų išskaityti ar aš pasiruošęs. Aš žinojau, kad kažkada ateis šitas momentas tad jau susitaikiau su mintimi, kad teks dirbti vienam ir niekas nepadės jeigu atsidursiu sunkioje situacijoje todėl galėjau ramiai priimti užduotį.
Po keletos valandų buvau vietoje. Miško sargas man nurodė kryptį, bet pats atsisakė mane lydėti. Pasiekti vietą nebuvo jokių privažiavimų su mašina todėl privalėjau eiti pėsčiom. Rytas jau artėjo ir žinojau, kad už poros valandų pradės švisti. Tada man pasidarys lengviau, bet kol kas nėra laiko kurį galėčiau švaistyti. Teks rizikuoti ir ieškoti nakti. Šaltas oras išvaikė miegus ir jaučiausi visiškai žvalus. Su savimi turėjau savo Glock’ą ir M4 automatą kurį nešiausi rankose. Po mano kojomis šiugždėjo nukritę lapai. Aukštai pakilęs pilnas mėnulis apšvietė kelią. Danguje nebuvo jokio debesies. Mano akys prisitaikė prie lengvos šviesos. Bet aš vis tiek atsidūriau nepažįstamoje teritorijoje ir tai kas užpuolė stovyklautojus prieš mane turėjo didelį pranašumą. Aš žinojau, kad turiu ne daug laiko ir mano greiti žingsniai sukėlė daug triukšmo. Negalėjau atsikratyti nuojautos, kad bet kurią sekundę mane gali užpulti. Bet po dvejų mėnesių praktikos įtampa manęs neveikė. Aš įpratau tikėtis bet kurią akimirką netikėto smūgio. Treniruotės irgi pravertė, po daugiau negu 4 kilometrų ėjimo su sunkiu ginklu aš jaučiausi vis dar pilnas energijos. Nusišypsojau. Norėjau kuo greičiau pamatyti tą padarą. Mano rankos pradėjo drebėti. Ne dėl baimės, dėl nekantrumo. Aš negalėjau tverti savo kailyje ir norėjau kuo greičiau pamatyti savo iššūkį. Man reikėjo adrenalino.
Kelias mane privedė prie stovyklavietės kur rasti kruvini drabužiai. Šalia buvo dvi palapinės. Viena iš jų subliuškusi ir suplėšyta, ją dengė pora kraujo dėmių. Kita atrodė nepaliesta. Sprendžiant iš šliužių šalia palapinės, jie buvo užpulti miegant ir kažką ištempė jėga. Šalia įkurtoje laužavietėje gulėjo įvairūs rakandai. Panašu, kad stovyklautojai savo ar ne savo noru viską paliko vietoje. Nuo čia man reikėjo nuspręsti kur jie galėjo dingti.
Mano laimei neseniai lijo ir minkštoje žemėje galėjau įžiūrėti žingsnius. Šalia žmogaus batų žymių pastebėjau porą kanopų įspaudų. Visi jie suko viena šiaurės kryptimi. Aš nusekiau paskui.
Staiga iš niekur prieš mane ant kelio išbėgo vyras. Jo paklaikusios akys žvalgėsi į visas puses ir jis mane pamatė tik kuomet mes stovėjome vienas prieš kitą netoliau negu keletas metrų. Nepanašu, kad mano buvimas ar ginklas jį nustebintų. Nežinau ar tai dėl šoko ar kitų priežasčių, bet jo elgesys atrodė keistas. „Padėkite, jis ten” vyras pirštu nurodė kryptį į bruzgynus. Jo akys vis dar dairėsi į visas puses tarsi tikėtusi kažką išvysti tarp medžių. „Kas ten? Kas jus užpuolė? Kiek jų?“ paklausiau kuo ramesniu tonu „Nežinau… Nežinau, kažkoks aukštas padaras.. Jis pagriebė Eriką… Prieš mano akis jis..“ Vyras užsimerkė. Jo balsas užsikirto. „Kiek dar jūsų gyvų?“ „Tik aš, visi kiti krito…“ tarė vyras. Aš pastebėjau, kad jis visas kruvinias. Jo drabužiai sutepti kraujo dėmėmis ant krūtinės. Kažkiek sukrešėjusio kraujo sutepė jo veidą. Man galvoje kirbėjo klausimas, jeigu visi kiti mirė, kaip jis vienas sugebėjo pabėgti. Bet mačiau, kad neverta tikėtis iš jo rišlios informacijos „Lik čia“ tariau. Neatrodo, kad vyras manęs klausėsi. Jis kažkur tuščiai žiūrėdamas nejudėjo. Nepanašu, kad buvo nusiteikęs dingti. Įtariau, kad jo draugų mirtys jį šokiravo.
Neskubėdamas slinkau nurodyta kryptimi. Stengiausi sukelti kuo mažiau garso, bet atrodo kiekvienas lapas po mano kojomis traškėjo neproporcingai garsiai. Tyloje buvo nesunku išgirsti šviežią garsą. Bet priešingai negu tikėjausi jis atėjo man iš už nugaros. Aš atsisukau, kad pamatyčiau bent trijų metrų aukščio pilkšvos odos padarą skuodžiant manęs link. Jo bėgimas keitėsi nuo dviejų kojų iki bėgimo keturiomis, pasiremiant nežmoniškai ilgomis rankomis. Pailga galva priminė žmogaus, tačiau jos proporcijos neatitiko. Padaro kojos baigėsi stambiomis kanopomis. Jam nespėjus prisiartinti aš suleidau pusę apkabos kulkų. Tai sulėtino jo žingsnius, bet pilnai padaro nesustabdė. Mus vis dar skyrė nemažas atstumas ir matydamas, kad mano kulkų jam įveikti neužteks nutariau ieškoti pabėgimo kelio. Tokio nebuvo.
Nematydamas kitos išeities užlipau į artimiausią medį žemomis šakomis. Pačiu laiku pakilau į viršūnę, nes padaras jau tiesė savo ilgas rankas pagriebti mano koją, bet užčiuopė tik orą. Skubomis užlipti su stambiu ginklu nėra lengva, bet man kažkaip pavyko ir dabar aš turėjau puikią galimybę suleisti likusią pusę apkabos į padarą iš patogaus atstumo. Atrodo padaras tą irgi suprato, nes pradėjo bėgti tolyn, bet nepaisant jo pastangų, mano treniruotės pasiteisino ir didesnė dalis kulkų rado taikinį. Mačiau, kad nors jis ir stiprus, bet tikrai sužeidžiamas. Man tiek žinoti užtenka. Pakeičiau apkabą.
Neatrodė, kad jis ketino greitu metu grįžti todėl pradėjau leistis žemyn. Saulė jau kilo ir švelni šviesą pildė mišką. „Tu jį matei?“ pasigirdo klausimas iš mano kairės. Nė nepastebėjau kaip prie manęs prisiartino anksčiau matytas vyras. „Taip” nusišypsojau. Jis atrodė dar prasčiau. Mano automatas nebuvo paruoštas ir aš jį numečiau ant žemės. Jo žvilgsnis nusekė ginklą. Per tą laiką išsitraukiau pistoletą ir jam nespėjus pakelti akių suleidau kulką į galvą. Jo kūnas sunkiai žlegtelėjo ant žemės, tačiau kojos vis dar judėjo. Jis pradėjo transoformuotis. Jo žmogiška oda po truputi virto į pilkšvą padaro kailį. Bet aš neketinau to leisti. Galbūt jis atsparus, bet jeigu suleidi visą automato apkabą į galvą net ir jis negalės atsikelti. Aš nenutuokiau kokia jo kilmė, bet dėl visą ko nusprendžiau kūna sudeginti. Tomas mane pamokė, kad niekada negali žinoti ar pribaigei šituos gyvius kol jų nesudegini. Kai kurie iš jų gali atsiauginti ne tik galūnes, bet ir galvą. Ta proga mes nešiojames skysčio, kuris išdegintų ir akmenį.
Padegtas kūnas sudegė greičiau negu tikėjausi. Liepsna apėmė jo kūną ir po visko neliko nė kaulų.
Man niekada nepavyko rasti dingusių stovyklautojų. Neliko jokių jų pėdsakų. Kiek girdėjau policija toliau tęsė jų paieškas, bet jos niekada nedavė jokių rezultatų. Oficialiai jie laikomi dingę, bet vargu ar nors vienas iš jų išgyveno. Kompanija buvo patenkinta mano darbu ir aš gavau užtarnauto poilsio iki jiems vėl prisireikė mano paslaugų.