Aš nebuvau tikras, kur turėčiau patalpinti šias istorijas, bet pamaniau, kad pasidalinsiu jomis čia. Jau penkerius metus esu paieškos ir gelbėjimo pareigūnas, ir per tą laiką pamačiau keletą dalykų, kurie manau turėtų jus sudominti.
Esu pasiekęs gana gerus rezultatus ieškant ir surandant dingusius žmones. Dažniausiai jie tiesiog nuklysta nuo kelio ar nuslysta žemyn nuo mažos uolos ir neranda kelio atgal. Daugelis jų yra girdėję seną pasakymą „būk ten, kur esi“, ir toli neklaidžioja. Tačiau turėjau du atvejus, kai viskas taip gerai nesusiklostė. Abu atvejai mane vis kankina ir aš jais naudojuosi it motyvacija ieškoti dar atkakliau, kai į mane kreipiasi dėl dingusių asmenų. Pirmasis buvo mažas berniukas, kuris išėjo uogauti su savo tėvais. Jis ir jo sesė buvo kartu, ir jie abu dingo maždaug tuo pačiu metu. Jų tėvai pametė vaikus iš akiračio vos kelioms sekundėms ir tuo metu vaikai tariamai kažkur nuklydo. Kai tėvai nesugebėjo jų rasti, jie paskambino mums ir mes atvykome apieškoti vietovės. Gana greitai suradome dukrą ir kai jos paklausėme, kur yra jos brolis, ji mums pasakė, kad jį pasiėmė „meškos žmogus“. Ji pasakė, kad šis davė jai uogų ir paprašė pabūti tyliai, taip jis teigė kurį laiką pažaisiąs su jos broliu. Paskutinį sykį, kai ji matė brolį, jis buvo „meškos žmogui“ ant pečių ir atrodė ramus. Žinoma, mūsų pirmosios mintys sukosi apie pagrobimą, bet mes teritorijoje neradome jokių kito žmogaus ženklų. Mažoji mergaitė taip pat atkakliai tvirtino, kad jis nebuvo normalus žmogus, verčiau labai aukštas ir visas plaukuotas „kaip meška“ ir labai „keistų veido bruožų“. Mes ieškojome teritoriją kelias savaites, tai buvo vienas ilgiausių iškvietimų, kuriame man teko dalyvauti, tačiau taip ir neradome nė vieno vaiko pėdsako. Kitas atvejis buvo jaunos moters, kuri išvyko į žygį su savo mama ir seneliu. Anot jos mamos, duktė užlipo į medį, kad galėtų geriau apžiūrėti mišką, tačiau ji niekada taip nuo medžio ir nenulipo. Jie laukė merginos šalia kamieno ištisas tris valandas, šūkavo ir kreipėsi jos vardu prieš galiausiai iškviečiant pagalbą. Ir vėl, mes ieškojome visur ir neradome jos nė pėdsako. Neturiu žalio supratimo, kur ji galėjo dingti, nes nei jos mama, nei senelis nematė merginos nulipant nuo medžio.
Kelis kartus ieškoti išvykau vienas su šunimis ir jie bandė mane vesti tiesiai į uolas. Ne į kalvas ir net ne plikais uolienų paviršiais. Tiesiai per grynas uolas be jokių įmanomų ramsčių. Tai visada kelia nerimą, ir tokiais atvejais žmogų dažniausiai randame kitoje uolos pusėje arba mylios atstumu nuo ten, kur mus veda šunys. Esu tikras, kad tam yra paaiškinimas, bet tai gana keista.
Vienas ypač liūdnas atvejis buvo kūno paieška. Devynerių metų mergaitė nukrito į užtvanką ir trenkėsi į negyvą medį apačioje. Tai buvo visiškai keistas atsitiktinumas, tačiau niekada nepamiršiu motinos klyksmo, kai mes jai papasakojome, kas nutiko. Ji mate kaip kūnas maiše buvo kraunamas į greitosios pagalbos automobilį ir tuomet pradėjo rėkti pačiu liūdniausiu ir širdį veriančiu balsu, kokį tik esu girdėjęs. Atrodo, kad visas gyvenimas byrėjo aplink ją ir dalelė motinos mirė kartu su dukra. Iš kito paieškų ir pagalbos pareigūno išgirdau, kad ji po šio įvykio už kelių savaičių nusižudė. Ji negalėjo gyventi su dukros praradimu.
Buvau priskirtas į vieną komandą su kitu paieškų ir pagalbos pareigūnu, nes buvome gavę pranešimų apie lokius teritorijoje. Ieškojome vaikino, kuris laiku negrįžo namo iš laipiojimo kelionės, ir mes galų gale turėjome atlikti keletą rimtų laipiojimų, kad patektume ten, kur manėme, kad galime jį rasti. Radome jį įstrigusį mažame plyšyje su lūžusia koja. Tai nebuvo malonus vaizdas. Jis ten praleido beveik dvi dienas, o koja buvo akivaizdžiai užkrėsta. Mums pavyko jį nuvesti iki sraigtasparnio, tačiau aš iš vieno EMT kanalo išgirdau, kad vaikinas buvo be galo neramus ir negalėjo nusiraminti. Jis vis kalbėjo kaip jam gerai sekėsi, o pakilęs į viršų pamatė, kad ten yra kitas vyras. Jis sakė, kad vyras neturėjo laipiojimo įrangos, bet vilkėjo parką ir slidinėjimo kelnes. Jis priėjo prie vyro, o kai šis apsisuko, nukentėjusysis tvirtino, kad jis neturėjo veido. Tai buvo tik tuščia vieta. Jis išsigando ir galiausiai per greitai stengėsi nulipti nuo kalno, todėl nukrito. Jis sakė, kad visą naktį girdėjo tą patį vyrą, kuris lipo nuo kalno ir leido siaubingus ir duslius garsus. Ši istorija mane be galo išgąsdino. Džiaugiuosi, kad nebuvau ten ir to neišgirdau. Ši istorija mane suerzino. Džiaugiuosi, kad nebuvau ten ir to negirdėjau.
Vienas iš siaubingiausių dalykų, kuris man kada nors yra nutikęs tai jaunos moters, kuri atsiskyrė nuo savo žygio grupės, paieška. Mes ieškojome jos iki vėlyvos nakties, nes šunys gebėjo ją užuosti. Kai moterį suradome, ji buvo prispausta ir susilenkusi po dideliu supuvusiu rąstu. Jai trūko batų ir kuprinės, ir ji aiškiai buvo ištikta šoko. Moteris neturėjo jokių sužeidimų ir mes sugebėjome ją parsivesti atgal į operacijų bazę. Pakeliui ji vis žiūrėjo į mus ir klausė, kodėl mus seka „tas didelis vyras juodomis akimis“. Mes nieko nematėme, todėl pamanėme, kad tai tiesiog keistas žmogaus, ištikto šoko, simptomas. Bet mums artėjant prie bazės moteris pradėjo vis labiau jaudintis. Ji vis prašė manęs paliepti jam nustoti darkytis tais „veidais“. Vienu metu ji sustojo, apsisuko ir ėmė šaukti į mišką sakydama, kad nori, kad jis paliktų ją ramybėje. Ji sakė, kad neketina eiti su juo ir atiduoti jam mūsų. Pagaliau privertėme ją judėti toliau, bet pradėjome girdėti keistus triukšmus, sklindančius iš visų pusių. Tai buvo beveik kaip kosulys, bet labiau ritmiškas ir gilesnis. Kažkas panašaus į vabzdžių keliamus garsus, net nežinau, kaip kitaip jį galėčiau apibūdinti. Kai nusigavome į operacijų bazę, ši moteris atsisuko į mane, o jos akys atrodė tokios plačios, kiek aš įsivaizduoju žmogus galėtų jas atverti. Ji palietė mano petį ir pasakė: „Jis sako tau pasakyti, kad paspartintum žingsnį. Jam nepatinka žiūrėti į randą ant tavo kaklo“. Aš turiu labai mažą randą ant kaklo, bet jis beveik visas buvo paslėptas po mano apykakle, taigi, aš negalėjau suprasti, kaip ši moteris jį pamatė. Tik jai tai pasakius, aš išgirdau keistą kosėjimą savo dešinėje ausyje ir nuo išgąsčio beveik išsinėriau iš kailio. Aš skubiai nuvedžiau ją į bazę ir stengiausi nerodyti baimės, bet turiu pasakyti, kad buvau labai laimingas, kai palikome teritoriją tą naktį.
Tai paskutinė ir turbūt keisčiausia mano istorija, kurią papasakosiu. Iš tiesų nežinau, ar tai būdinga kiekvienam paieškų ir pagalbos padalinyje, bet manajame tai tarsi nerašytas ir neišsakytas, bet įprastas dalykas, su kuriuo mes susiduriame. Galite pabandyti apie tai paklausti kitų SAR pareigūnų, bet net jei jie žino, apie ką jūs kalbate, jie greičiausiai nieko apie tai nesakys. Viršininkai mums liepė apie tai nekalbėti ir šiuo metu mes visi taip prie to pripratome, kad net nebeatrodo keista. Beveik kiekvienu atveju, kai esame tikrai toli laukuose, aš kalbu 30 ar 40 mylių atstumu, tam tikru metu mes miško viduryje surandame laiptus. Tarsi paimtumėte savo namuose esančius laiptus, juos išpjaustytumėte ir pastatytumėte miške. Aš apie tai paklausiau, kai juos pamačiau pirmą kartą, bet kitas pareigūnas man tiesiog liepė nesijaudinti, nes tai normalu. Visi, kurių išsiklausinėjau, pasakė tą patį. Norėjau nueiti jų patikrinti, tačiau man buvo kategoriškai nurodyta, kad niekada neturėčiau eiti nė prie vienų iš jų. Dabar aš tarsi juos ignoruoju, nes tai nutinka labai dažnai.
Aš turiu daug daugiau istorijų ir, manau, jei kas nors susidomės, kai kurias iš jų papasakosiu. Jei kas turi kokių nors teorijų apie laiptus, ar taip pat esate juos matę, praneškite man.