Jau trečia diena mieste karantinas. Šiandien trečiadienis ir viskas prasidėjo pirmadieni. Žvelgiant pro langą nematyti jokio žmogaus. Per radiją ir televiziją pranešė, kad griežtai draudžiama išeiti į lauką ir šiuo metu bandoma įvertinti situaciją, mieste paplito pavojinga tymų viruso atmaina. Medikų komanda keliauja per gyvenamuosius namus ir tikrina žmones. Pasiskiepiję yra saugūs ir gali palikti miestą, kiti turi likti iki bus įvertinta ar jie neužsikrėtę. Kol kas nėra tikslaus metodo nustatyti ar žmogus serga išskyrus, kai liga pereina į vėlesnę stadiją ir ant odos susiformuoja tamsios pūslės. Tai esminis ligos simptomas, bet susiformavus puslėms jau būna per vėlu… Dėl to paskelbtas karantinas visam miestui. Nenoriu atskleisti savo tikslios gyvenamosios vietos, bet aš gyvenu netoli pasienio. Galimai liga pradėjo plisti iš Kaliningrado kur jinai jau stipriau išsivystė, bet mums niekas apie tai nepranešė… Be abejo, tai tik mano spelionės, bet nenustebčiau jeigu jos pasitvirtintų, kita vertus, galbūt aš nusišneku. Tačiau tai paaiškintų kodėl pasak žinių vedėjo liga paplito tik viename Lietuvos mieste.
Aš mačiau kaip atrodo medikai, mačiau kaip jie vaikšto į daugiabučius apsivilkę skafandrais, juos saugo ginkluota palyda. Mum pranešė, kad iki bus įvertinta situacija ir surastas tikslus metodas nustatyti ar žmogus užsikrėtęs, niekas negali palikti namų. Idomu kiek tai truks… Pirmą dieną žmonės taip rimtai į tai nežiūrėjo ir bandė bėgti iš namų, pro langą mačiau kaip keli pareigūnai sudaužo jauną vyrą. Jis ko gero išėjo ieškoti maisto savo šeimai nors niekas tiksliai pasakyti negali. Mačiau ir daugiau bėgančių gatve žmonių, įtariu juos irgi anksčiau ar vėliau pagavo. Vieno iš jų koja keistai tabalavo lyg išnarinta, neįsivaizduoju kaip jis sugebėjo pabėgti, ko gero dėl maisto žmonės pasiryžę viskam. Viskas prasidėjo labai greitai ir pasisekė tiems kas turi maisto atsargų namuose, tačiau ne visi buvo tokie laimingi… Aš paskaičiavau, kad taupydamas maistą galiu išgyventi bent savaitę iki pradėsiu badauti, vanduo kol kas neatjungtas, bet aš suradau visus butelius ir indus ir pripildžiau vandens. Be maisto galėčiau iškęsti gan ilgai, bet per tokį karštį neturėti vandens būtų tikra pražūtis. Teko išmesti gėles ir žemes iš vazonų ir juos pripildyti vandens. Galbūt tai kvaila ir visiškai nebūtina, bet geriau būti atsargiam negu po to gailėtis. Kas iš tiesų kvaila tai kad aš nuoširdžiai nežinau ar aš paskiepytas. Nuo tymų paprastai skiepijami vaikai ir aš nepamenu ar mane kas nors vedė suleisti vakcinos… Žinoma, aš pats kaltas, reikėjo pasitikrinti iki prasidėjo tymų epidemija, bet vis neatrasdavau laiko, o dabar per vėlu… Galvojau nueisiu per artimiausią laisvadienį, bet nuolatos atsirasdavo kažkoks pasiteisinimas… Baisiausia tai, kad per žinias nekalba apie tai kas nutinka užsikrėtusiems. Žinių vedėjas pranešė, kad pasiskiepijusius išleis iš miesto, bet nieko nesakė apie sergančius. Ir kas nutiks tiems, kurie nepasiskiepiję, bet neturi jokių ligos simptomų… Mane neramina nežinojimas. Jeigu nuo mūsų kažką slepia tai tik dėl to kad nesukeltų panikos, kad mes nepradėtume elgtis neracionaliai.. Kad nekiltų masinė sumaištis ir tai sąžininga… turbūt…
Nepaisant savo nedidelių maisto atsargų po to, kai pamačiau kas nutiko į gatvę išėjusiam vyrui nenoriu bandyti savo laimės. Nežinau kada medikai ateis pas mane ir nežinojimas mane varo iš proto. Be to, kad ir koks geras kulinaras bebūtum kažkada pasibaigia visi įmantrus būdai, kuriais gali paruošti makaronus. Tikiuos, kad neatjungs vandens ir man neteks jų valgyti sausų. Girdžiu, kad laiptinėje prasidėjo šioks toks judesys. Nežinau ar kažkas išėjo į koridorių ar galbūt ateina medikai, bet jeigu turėsiu progos parašysiu viską kas įvyko. Palinkėkit sėkmės.
Šią naktį atjungė šviesas. Per radiją pranešė, kad tai laikina. Manęs dar nepatikrino dėl tymų ir kol kas nematau jokių simptomų. Šią naktį vėl girdžiu koridoriuje garsus. Girdėjau kažką rėkiant ir tai greitai nuslopo. Kažkas buvo velkama per grindis deja tamsoje negalėjau nieko įžiūrėti, kas vyksta už durų. Kažkuriuo metu užmigau. Norėčiau susisiekti su savo šeima… Džiaugiuosi, kad mano tėvams nereikia išgyventi, to kas nutiko man, bet ir žinau, kad jie jaudinasi… pasiilgau jų… Telefono ryšys dingo jau pirmą dieną. Mūsų paskutinis pokalbis… net nepamenu kada ar apie ką kalbėjome. Kai tik ištrūksiu pirmiausia susisieksiu su jais.
Nežinau kodėl medikų komanda užtrunka taip ilgai. Radijas kiekvieną dieną primena jokiu būdu neišeiti iš namų, bet neatneša naujų žinių. Kiekvieną dieną girdžiu tą patį balsą primenantį neišeiti iš namų. Kiekvieną kartą jis monotoniškai žodis į žodį pranešą tą patį paliepimą ir nutyla.
Išgirdau beldimą į duris. Lėtą beldimą, kuris dusliai sutrikdė kambario tylą. Jeigu ne šiurpi tyla namie, galbūt net nebūčiau išgirdęs. Pastarosiomis dienomis viskas taip tylu. Mano jutimai pasidarė labai jautrūs ir vos girdimas beldimas neliko nepastebėtas. Prisiartinau prie durų. Žinau, kad už jų tamsu, pro rakto skylutę nieko nematyti. Sunki ranka dar kartą nusileido ant durų. Stengiausi kuo tyliau prisiartinti prie durų. Nenoriu, kad kiti žinotų apie mano buvimą. Nenoriu, kad tai kas yra už durų žinotų apie mano buvimą. Galbūt tai nuojauta, bet kol kas jinai manęs nenuskriaudė. Kad ir kas besibelstų už durų, kodėl taip lėtai… Kodėl nieko nesako.. Manau mano kuklus įtarumas pateisinamas. Aš priglaudžiau galvą prie durų ir bandžiau įsiklausyti. Be lėto duslaus beldimo į duris nebuvo girdėti nieko kito, meldžiau, kad tai kas yra už durų negirdėtų mano atsargaus kvėpavimo. Šalta pagalvojau. Tiksliau pajutau, tik mano sąmonė iš pradžių to nesuvokė. Mano kojos sudrėko nuo skysčio prie durų. Tarp durų ir grindų yra minimalus plyšys, pro kurį bėgo skystys. Ne daug, bet pakankamai, kad pro plonas kojnes pasiektų mano pėdas. Iš lėto, labai iš lėto pasitraukiau nuo durų. Mano instinktai rėkė kuo greičiau dingti nuo durų, bet protas priminė, kad turiu išlikti tylus. Tamsoje, negalėjau įžiūrėti kas sudrėkino mano pėdas ir tai tik labiau sustiprino mano pasišlykštėjimą ir baimes. Kad ir kas tai bebūtų maloniai nekvepėjo.
Dar tik penkta diena. Nežinau kas tokio baisaus galėjo įvykti per keturias dienas, bet lauke nebuvo nieko. Šiandien diena nebuvo matyti medikų komandos. Nematyti pareigūnų. Nematyti žmonių. Net garsai koridoriuje po kiek laiko nutolo ir kartu dingo ir beldimas. Galbūt rytoj radijas praneš kažką naujo. Meldžiu, kad neišgirsčiau to paties monotoniško įsakymo niekur neiti. Negi jie nesupranta, kad aš neturiu maisto jų laukti… Kad yra žmonių kurie badauja. Miestelis nedidelis, mus turėtų greitai patikrinti, bent jau tai aš sakau sau prieš neramiai užmigdamas.
Girdžiu žmonių žingsnius ir šūksnius. Kažkas vaikšto per koridorius ir tikrina visas duris. Girdėjau šūvius ir riksmus. Atrodo kažkas sužeistas. Galiausiai pasigirdo ir trys beldimai į mano duris, šie buvo greiteisni negu praeitą kartą. Už durų šviesu, aš jau seniai stebėjau rakto skylutę ir mačiau, kad tai uniformuoti kareiviai. Galiu laukti kol jie išspirs mano duris arba jas pats atidaryti. Antras variantas pasirodė priimtinesnis todėl per ilgai nedvedamas ir nebandydamas ginkluotų kareivių kantrybės atidariau duris. Man iš karto liepė pakelti rankas ir į mane nutaikė ginklus. Kita vertus, jaučiau palengvėjimą, kad po tiek laiko pagaliau kažkas atėjo, pagaliau man nereikės laukti. Kad ir kas benutiktų, tai geriau negu tyliai laukti kol kažkas ateis ir galiausiai suprasti, kad aplinkui nieko nėra, o tu neturi jėgų pakilti ir išeiti.
“Jis atrodo normalus” pasakė pirmas kareivis ir nors jie nenuleido ginklų akivaizdžiai nuo jų veidų šiek tiek atslūgo įtampa. Tuomet vienas iš jų prisiartino prie manęs. “Nebandyk judėti, jei krustelsi mes tave nušausim, stovėk ramiai ir viskas bus gerai”. Ant jo uniformos buvo raudonas kryžius baltame fone, kuris įtariu reiškė, kad jisai buvo medikas. Jis apžiūrėjo mano akis ir rankų, veido ir kaklo odą. Tuomet paėmė kraujo mėginį, kurį tuojau pat suleido į kažkokį aparatą, tačiau iš savo pozicijos negalėjau įžiūrėti ką aparatas parodė. Bet kokiu atveju, rezultatas buvo geras, nes kareiviai iš karto nuleido ginklus. “Tavo vardas?” paklausė kareivis iš galo. Jo rankose buvo blanknotas, kurį jis pildė. “Tomas” atsakiau. “Teisingai” atsakė tas pats kareivis ir kažką pasižymėjo savo užrašuose. “Mes eisime kartu” įsiterpė mane patikrinęs kareivis. Aš tylėdamas linktelėjau galvą. Vis dar nežinojau ko iš jų tikėtis. Mano durys buvo paskutinės koriudoriuje. Užsimečiau ant pečių kuprinę, kurioje jau seniai kruppščiai buvo sukrauti mano svarbiausi daiktai ir šiek tiek maisto. Jau seniai buvau pasiruošęs išeiti iš šios vietos. Koridorius buvo vos apšviestas vienos tebeveikiančios lempos. Pastebėjau, kad mano durys išorinėje pusėje buvo kruvinos, ant jų driekėsi du kraujo dryžiai. Ant žemės kaip tikėjausi irgi buvo pilna kraujo, didžioji dalis jau sukrešėjusi. Koridoriaus sienos irgi kruvinos, visos durys buvo praviros arba išlaužtos į kitą pusę. Be manęs koridoriuje dar stovėjo mano kaimynas, kurio vardo niekada neįstengiau išmokti. Tačiau jo situacija buvo kiek kitokia. Ant jo rankų spindėjo antrankiai. Jo rūbai kruvini, rankos irgi, burnos kamputyje kaupėsi putos. Koridoriuje gulėjo ir vienas kūnas. Šis atrodo buvo kareivio, nors jo uniforma jau buvo visa permirkusi krauju, iš veido likusi tik raudona košė. Viena jo ranka mėtėsi keli metrai nuo kūno. Aš vėl žvilgtelėjau į savo kaimyną. Jis klūpojo nuleidęs galvą. Sakyčiau, kad jis atrodė negyvas bet kam negyveliui reikia antrankių. Nuo jo veido matomai varvėjo šviežias kraujas ir nebuvo panašu, kad jo paties. “Mes jį užmigdėm” tarė kareivis su blanknotu. “Tai mum kainavo vieno iš mūsų gyvybę, bet mum reikia jo kūno. Nesijaudink, jis dar ilgai neprabus”. “O kiti?” paklausiau. “Negyvi” kažkas trumpai atsakė man iš nugaros.
Mes atsargiai išėjome iš pastato. Kareiviai jau spėjo patikrinti visus koridorius ir laiptinę, tačiau vis dar buvo justi kažkoks neramumas. Daugiau kareivių prisijungė iš kitų aukštų su dar kelias žmonėmis iš namo, kuriems matyt irgi pavyko išgyventi iki dabar. Visi jie atrodė suvargę, kai kurie veidai man buvo matyti, tačiau nei vieno gerai nepažinojau ir nebendravau. Tik žinau, kad šitame name gyveno daug daugiau žmonių negu, kad dabar išėjo kartu su manimi. Dar bent keli gyventojai irgi buvo surakinti ir velkami kareivių.
Mus įsodino į daugiavietį automobilį ir netrukus važiavome į miesto pakraštį. Buvo tylu, niekas neištarė nė žodžio, girdėti kiekvienas šlamesys. Mes – gyventojai – atrodėme patys ramiausi nors ir nežinojome kur važiuojame, tačiau nenorėjome nutraukti įtemptos tylos. Tuo tarpu kareiviai neramiai žvalgėsi į visas puses kažko ieškodami tarp pastatų. Visi pastatai atrodė taip kaip ir anksčiau tik nykiai aplinkui nebuvo nė vieno žmogaus. Po to ką mačiau savo namo koridoriuose tikėjausi pamatyti negyvus kūnus, bet aplinkui mus buvo tik kažkas šiurpiai panašaus į kraujo dėmes ant gatvių. Gatvės tuščios ir miestas iš esmės neatrodė pasikeitęs apart to, kad dienos metu negalėjau įžiūrėti nei vieno praeivio ir kelyje nebuvo mašinų.
Staiga vienas iš kareivių pradėjo drebėti, bet nei vienas iš jo kolegų to nematė, nes jų dėmesys buvo sutelktas į aplinką. “Jam viskas gerai?” paklausė vienas iš gyventojų. Visi kareiviai greitai atkreipė dėmesį į drebantį kolegą. Ant jų veidų buvo matyti siaubo išraiškos. Vienas iš jų pakėlė ginklą prie jo galvos ir iššovė kulką. Ši perskrodė jo galvą ir mašinos langą. Mašina staiga sustojo. Kažkas atidarė duris. Aš mačiau kaip dreba kareivių rankos. Vairuotojas pradėjo garsiai keiktis. Du kareiviai ištempė kūną į lauką. Kiti stovėjo su ginklais šalia mašinos ir dairėsi aplinkui. Vienas iš jų prarado sveiką protą ir verkė mašinoje. Tuomet kažkuris staiga sušuko ir pradėjo rodyti į kažką priekyje mūsų. Bet kai mes atsisukome ten nieko nebuvo.
Kareiviai paliko lauke draugo su peršautą galvą kūną ir įsėdo atgal į automobilį. Šį kartą dar budriau ir neramiau žvalgydamiesi. “Garsas juos pritraukia” sušnibždėjo kažkuris, labiau sau negu kažkam iš mūsų. Pasirodo tai buvo tas pats kareivis, kuris prieš minutę verkė mašinos kampe. Atrodo jam pavyko suvaldyti savo emocijas. Mes pajudėjome toliau. Pastebėjau, kad važiuojame iš lėto. Atrodo mūsų kelionės tikslas buvo miškas, kuris supa miestelį iš šiaurės pusės. Miško pakraštyje nuo seno stovi didžiulis apleistas fabrikas. Mes įvažiavome į fabriko vidinį kiemą. Mums išlipus mus iš karto apsupo būrys žmonių. Kai kurie jų su uniformomis, kiti apsirengę kaip paprasti civiliai. “Tai paskutiniai” tarė vienas iš mus lydėjusių kareivių. Mane keistu aparatu tikrinęs vyras, kuris ko gero buvo gydytojas, kalbėjo su vienu iš mus priėmusių. Šis paklausė ar mes visi patikrinti ir nėra infekuotų. Gydytojas iš pradžių neatsakė ir tada tyliau, kažką sušnibždėjo sau panosėje. Žvelgiant į jo rūškaną miną kareiviui atsakymas matomai nepatiko.
Galiausiai kažkas pagaliau užkalbino mane ir aštuonis kitus atvykusius civilius, like surakinti pasiliko lauke. Aukštas vyras su rūškana mina paklausė ar mes nesužeisti ir ar viskas tvarkoj. Kadangi nei vienas kol kas neturėjom nusiskundimų, o galbūt ir drasos kažko paprašyti, visi tyliai linktelėjom ir buvom paskatinti sekti. Mus nuvedė į bendrą patalpą – didelę salę, kurioje anksčiau turbūt buvo pagrindinė gamyklos aikštelė su įvairia įranga, tačiau dabar tai buvo vieta paskirta žmonėms. Ant žemės gulėjo savadarbiai gultai padaryti iš lentų ir paklodžių. Čia buvo ir daugiau žmonių, kurie smalsiai ir atidžiai, o gal kiek ir su baime bei nepasitikėjimu žvelgė į mus, atsakius žvilgsniu buvo greitai nukreipiamos akys į šonus. Mums buvo paskirti gultai ir keli kvadratiniai metrai asmeninės erdvės. Mano kaimynas buvo vyresnio amžiaus moteris, kuri atrodo miegojo. Visi naujai atvykę gavo gultus, viename iš gamyklos kampų, kiek atskirai nuo kitų žmonių, tarp kurių nemačiau nei vieno pažįstamo veido. Kita vertus, manęs tai nestebino, miestelyje neturėjau daug pažinčių, jeigu iš viso. Mano pagrindinė darbovietė buvo už miesto ribų, bet aš buvau atsakingas ir už čia vykdomą vieną projektą. Į miestelį atsikelti sutikau, nes man patiko siūlomas projektas, be to čia buvo pigu gyventi ir darbas apmokėjo mano buto išlaidas. Niekada negalvojau, kad mažame miestelyje gali prasidėti tymų epidemija. Iš visų miestelių, kodėl būtent čia.
Mano kaimynė sunkiai atsikosėjo. Tai atkreipė keletos žmonių dėmesį. Kažkuris iš jų skubiai išėjo iš patalpos. Link mūsų atėjo uniformuotas vyras ir kartu su savimi į kabinetą pasikvietė vieną iš su manimi atvykusių civilių. Šis nieko neklausinėdamas nusekė iš paskos. Aš tik dabar atkreipiau dėmesį, kad dauguma su manimi atvykusių žmonių atrodė keisti. Jų žvilgsniai buvo tušti. Jie nieko nekalbėjo ir tuščiai žiūrėjo į vieną tašką. Kai tik man buvo pasiūlytas gultas aš patogiai įsitaisiau ir stengiausi apžvelgti visą pastatą ir mus supančią aplinką. Mačiau, kad taip elgiausi ne aš vienas. Tačiau, kai kurie iš mūsų nuo to laiko, kai atvyko tiesiog stebeilijosi į tašką ant sienos ir stovėjo, dauguma žmonių baimingai žiūrėjo būtent jų pusėn. Mano kaimynė dar kartą sunkiai atsikosėjo, per jos burnos kraštą nutyso seilė, lūpų kampučiuose susiformavo gelsvos putos. Už durų prasidėjo kažkoks sambruzdis ir ir pro duris įbėgo vyras su dėmėmis išmargintu chalatu. Jis bėgo link manęs. Jo rankose tas pats aparatas, kuriuo aš buvau patikrintas. Visa salė buvo atsisukusi į mano pusę ir su baime stebėjo kas vyksta. Kai kurie pradėjo trauktis link salės durų, tačiau jos buvo užtvertos kareivių, su rankose paruoštais ginklais. Keli kareiviai skubėjo manęs link iš paskos medikui. Šalia manęs gulinti moteris nusikosėjo ir iš jos burnos pasipylė kruvinos putos. Jos kūnas drebėjo, akys buvo atmerktos ir be išraiškos ar emocijų žvelgė tiesiai į lubas. Atbėgęs gydytojas numetė aparatą į šoną ir kažką išsitraukė iš po chalato. Tuomet liepė mums visiems atsitraukti. Jo rankose buvo antrankiai, palaukęs atbėgusių kareivių jis surakino moteriai rankas. Ši nesipriešino. Tuomet kareiviai surišo jos kojas. Iš kažkur atsirado gultuvas ant kurio moteris buvo perkelta ir ją nusinešė į vieną iš gamykloje esančių kabinetų antrame aukšte. Iš tolo įžiūrėjau durų numerį: 151.
Žmonės viduje atrodė sukrėsti. Didelė dalis bandė išeiti iš patalpos, tačiau jų išėjimą vis dar blokavo kareiviai. Dabar dar daugiau negu iš pradžių. Keletas kareivių stovėjo viršuje virš mūsų nutaikę ginklus į apačią. Žmonės viduje rėkė ant kareivių, tačiau šie neleido jiems artintis ir ginklai padėjo išlaikyti atsumą. Į vidų buvo praleisti kareiviai, vėlgi turbūt gydytojai, su aparatais mums patikrinti. Mums buvo liepta rikiuotis į eilę ir pasitikrinti, tačiau viduje vis dar buvo sumaištis ir žmonės padrikai stovėjo išsisklaidę bijodami vienas kito. Gydytojai atsargiai artinosi prie artimiausių žmonių. Jiems iš paskos sekė keletas kareivių su ginklais. Tikrinami žmonės nekantriai laukė rezultatų rodomų aparate. Visi po truputi nurimo ir įtampa atrodo kiek atslėgo, kai buvo patikrinta bent 50 civilių, tuomet vėl prasidėjo sumaištis. Tik šį kartą jos šaltinis buvo išorėje. Lauke pasigirdo šūviai ir visi sužiuro durų link. Po šūvių netrukus pasigirdo ir kraupūs klyksmai. Žmonės priešingai negu anksčiau pradėjo bėgti į vidų. Dauguma įbėgančių buvo kareiviai su ginklais. Jų veidai iškreipti panikos. Gydytojai viduje toliau per sumaišti tesė savo darbą tik dabar dar skubiau. Patikrinti civiliai rikiavosi priešingame kampe nuo manęs, bent penkiasdešimt metrų nuo ten kur aš stovėjau.
Lauke nenutrūkstamai buvo girdėti šūviai ir panikos riksmai. Netrukus buvo girdimas ir neaiškus urzgimas. Tik šis sklido nebūtinai iš už durų, tačiau neabejotinai buvo girdimas ir už sienos man už nugaros. Gamyklos sienos tik plonas skardos sluoksnis, kuri laikėsi pritvirtinta prie betono kolonų. Skarda linko į vidų nuo smūgių iš išorės. Į vidų pro duris plūdo žmonės. Kai kurie iš jų kraujuoti ir pagaliau pasigirdo šūviai viduje. Kai kurie kareiviai pradėjo šaudyti į į vidų įbėgančius sužalotus žmones. Šie bėgo panikuodami, jų akyse klaikus siaubas. Tarp įbėgančių pastebėjau ir mus išgabenusius kareivius. Jų uniformos sudraskytos, kai kurie be galūnių ir sudarkytais veidais. Netrukus visi buvo nušauti viduje esančių kareivių. Prie įėjimo susidarė krūva negyvų kūnų per kuriuos lipo įbėgantys žmonės iš mano perspektyvos niekaip negalėjau įžiūrėti kas tai per padarai, bet kažkas vis pagriebdavo bėgančius žmones ir ištempdavo juos klykiančius laukant, kur toliau buvo girdėti dar šiurpesni kraują stingdantys riksmai.
Iš pradžių niekas net nepastebėjo kaip kilo sumaištis viduje. Vieno iš medikų aparatas pradėjo čaižiai cypti. Šiam pakėlus akis jo tirtas pacientas suėmė jo ranką laikančią aparatą ir trenkė jį žemėn, tada vis dar laikydamas galūnę suleido dantis į gydytojo riešą. Šis surėkė iš skausmo ir bandė ištrūkti, pasipylė kraujo čiurkšlė ir tada jis greitai buvo nušautas jį lydinčių kareivių. Jam įkandęs pacientas žaibišku greičiu spėjo prisiartinti prie vieno iš pastarųjų ir šiam nespėjus sureaguoti išplėšė iš jo ginklą. Kareivis apsigrežė ko gero kėtindamas bėgti, tačiau jam nespėjus žengti daugiau negu keletos žingsniu į jo gerklę buvo suleisti dantys ir jis gargaliuodamas per savo nesėkmingas pastangas įkvėpti oro parkrito žemėn. Antrame aukšte esantys kareiviai pagaliau atkreipė dėmesį į sąmyšį viduje ir pradėjo šaudyti į užkrėstą pacientą ir parkritusį kareivį. Tai atkreipė visų viduje esančių žmonių dėmesį.
Aš nusprendžiau, kad dabar pats laikas judėti į antrą aukštą, kadangi visų dėmesys buvo arba į viduje kilusį sąmyšį arba į iš lauko į vidų bėgančius žmones. Metaliniais laiptais nieko nepastebėtas užlipau į antrą aukštą. Šalia manęs buvo tik vienas kareivis, kuris matyt negirdėjo mano žingsnių per savo automato keliamą triukšmą. Aš pamėginau atidaryti dvejas duris, jos abi buvo užrakintos, ir tik iš trečio karto įsmukau į vidų pro duris esančias tiesiai kareivius už nugaros. Šios buvo atrakintos ir aš nepastebėtas įbėgau į vidų. Mačiau, kad keletas žmonių tikėjosi taip pat patekti į antrą aukštą, tačiau mažiau sėkmingai, nes greitai buvo nušauti be perspėjimo. Mano laimei durys buvo užrakinamos iš vidaus be rakto. Aš būtent tai ir padariau.
Garsai iš lauko pusės prislopo, tačiau vis dar buvo girdėti šūksniai, šūviai ir skausmo aimanos. Kuriam laikui buvau saugus ir nusprendžiau palaukti kol viskas baigsis. Tikiuosi tai kas yra už gamyklos neįsiverš vidų. Tik tuomet atsitokėjau ir pastebėjau kas buvo kambaryje. Įtariu tai vieno iš gamyklos viršininkų ofisas, nes čia buvo gražus senovinis medinis stalas, už jo ant sienos universiteto diplomas ir įvarūs kiti certifikatai. Tačiau netoli vienos iš sienų buvo ir kelios dėžės. Jose pastebėjau šiokias tokias maisto atsargas. Maistas skardinėse ir džiūvėsiai. Kampe buvo vandens aparatas. Jame pilna 5 litrų vandens talpa, šalia dar kelios tokios talpos su vandeniu. Ant ofiso stalo gulėjo nedidelis ginklas, kurį iš karto pagriebiau. Blogiausiu atveju pravers, pagalvojau. Ant stalo taip pat buvo nedidelis radijas. Jį pajunginėjęs netrukus išgirdau šnypštimą, kuris pranašavo, kad šis veikia. Mano namuose veikė tik viena radijo stotis, ta pati stotis buvo įjungta ir šiame radijuje. Jau buvo vakaras ir aš žinojau kad netrukus turėtų pradėti transliuoti žinias.
Už durų riksmai tik dar labiau sustiprėjo, tačiau kol kas niekas nebandė prasiveržti pro mano duris. Aš girdėjau šiurpius klyksmus ir šūvius. Mano siaubui skausmo ir panikos pilni klyksmai tik dažnėjo ir šūviai retėjo. Praėjo keletas valandų ir viskas per tą laiką nutilo. Pagaliau prakalbo radijas. Tas pats monotoniškas balsas priminė jokiu būdu neišeiti iš namų. Klausantis mano odą nukrėtė šiurpas. Aš kol kas turiu maisto atsargų ir nemažai vandens, tačiau nenoriu laukti. Žinau, kad galėčiau išbūti bent savaitę ir man užtektų maisto, kad nereikėtų badauti. Bet… Už durų girdžiu žingsnius ir galiausiai tylų beldimą į duris, atrodo kažkas į jas įsirėmė visų kūnu. Man niekada neteko naudotis šautuvu ir mano drebantys pirštai nepadeda, bet aš dar turiu šiek tiek laiko atlikti savo pareigą.