Sveiki, visu pirma norėčiau padėkoti už visą dėmesį ir palaikymą kurio susilaukė pirma istorija.
Kaip ir minėjau per penkioliką metų susikaupė daug nutikimų. Ilgai masčiau, apie tai kuris būtų idomiausias jums. Atsimenu Rumunijoje nesusimąstęs pavežiau moterį, kuri kaip vėliau paaiškėjo buvo išprotėjus. Aliaskoje manęs vos nesudraskė milžiniška vilkė, kuri gynė savo teritorija, nes neseniai susilaukė vilkiukų, o Suomijoje turėjau nutikimą su agresyvia meška. Turiu pasakyti jog meškos realybėje daug greitesnės negu kad daugelis mano.
Tačiau iš visų istorijų manau papasakosiu šią, nes jinai viena keistesnių ir manau jog man labai pasisekė, jog po jos likau gyvas.
Tai įvyko prieš trejetą metų.
Aš buvau Oregone. Vairuoti sunkvežimį nėra itin idomus darbas, bet šioje valstijoje gamta nuostabi ir aš buvau puikios nuotaikos. Važiuojant buvo matyti daug kalnų, miškų ir ežerų. Aš megavausi kekvienu vaizdu. Iš tiesų žmonės ne itin gerbia gamtą ir kartais tai gali brangiai kainuoti. Aš nekalbu apie pavojingus gyvūnus kaip meškas ar briedžius. Ne, miškuose yra ir kitokių gyvių, kurių derėtų privengti.
Aš važiavau kalnų keliu ir vėlgi buvau vienas. Tuo metu dangus atrodė neįprastai tamsus. Kelio neapšvietė jokia lempa, nebuvo matyti ir jokių kelio ženklų. Kas yra gan keista, atrodo lyg kelininkai net nebandė pasistengti ir pastatyti bent vieno ženklo. Mane gelbėjo tik švelni mėnulio šviesa. Artimiausias miestas buvo maždaug už 300 kilometrų. Buvau visiškai vienas ir neslėpsiu, išsigandęs. Žinau jog su tamsa būna mažai juokų ir vienišame kelyje atsiranda dar daugiau priežasčių bijoti tamsos. Ir aš kalbu iš patirties.
Todėl palengvinti vienatvei ir išsklaidyti niurias mintis nakti įsijungiau radiją. Grojo country muzika. Kelias nors ir visiškai neapšviestas vis dėl to buvo gražus. Danguje buvo matomos tolimos nykios žvaigždės, nežinau kodėl bet man jos visad primena namus į kuriuos sau prižadėjau kadanors grįžti.
Muzika padėjo susikaupti, bet iškilo kita problema. Aš be proto norėjau į tualetą. Maniau jog sugebėsiu iškentėti iki pravažiuosiu kalnus, tačiau jau nebegalėjau kentėti. Netrukus sustabdžiau sunkvežimį vidury niekur ir išlipau. Lauke buvo šaltoka todėl kartu pasiemiau striukę. Dabar viską prisimenant tai galbūt buvo vienas geresnių sprendimų.
Taigi, apsivilkus striukę nusprendžiau šiek tiek paeiti gilyn į mišką ir pasinaudoti medžių uždanga. Su savimi neturėjau prožektoriaus ir man kelią apšvietė tik lengva mėnulio šviesa.
Nusilengvinus iš karto pasijaučiau geriau. Jau pradėjau eiti sunkvežimio link, kai išgirdau kai ką keisto. Iš pradžių galvojau kad man tik pasigirdo, bet įsiklausius išgirdau jog kažkas kalnuose vidury niekur nakti kirto medžius. Aš šiek tiek palaukiau ir įsitikinau jog man nesivaidena. Be jokios abejonės kažkas nakti darbavosi prie medžių. Negana to garsas sklido iš kažkur netoli.
Kirtimo aidas buvo stiprus, kažkas mojavo galingais kirčiais. Nežinau ar jūs buvote panašioje situacijoje, bet turbūt net nereikia sakyti, kad tai begalo keista. Žinoma, aš eilinį kartą pasielgiau kaip tikras idiotas ir nepaklausiau savo intuicijos kuo greičiau iš ten nešdintis.
Kažkodėl pamaniau jog galbūt kažkam reikia pagalbos. Pradėjau eiti link garso šaltinio. Tai mane vedė gilyn į mišką. Medžiai užstojo bet kokią šviesą, bet aš artėjau prie vietos iš kurios sklido garsas. Tolimoje pradėjau įžvelgti stambaus vyro mosikuojančio kirviu siluetą. Jis keistai švytėjo arba galbūt man taip tik taip atrodė dėl mėnulio. Ar žinot tą jausmą kai kažkas atrodo šiek tiek ne taip, bet tuo pačiu ir sunku įvardinti kas tai yra. Tuo metu jaučiausi būtent taip. Artėjant arčiau vis stipriau užuodžiau keistą supuvusios ir sudegusios mėsos kvapo mišinį.
Man tyliai ateinant jam iš nugaros buvau tikras jog esu nematomas ir kai jis staiga atsisuko veidu į mane nejuokais išsigandau. Ne tik dėl to kad jis kažkaip sugebėjo pajausti mane sėlinantį iš nugaros bet ir dėl to, jog jis atrodė prastai. LABAI PRASTAI. Jo drabužiai bei vietomis pro skarmalus matomas kūnas buvo visas subraižytas ir supjaustytas. Ir aš turiu omeny VISAS. Nuo kojų iki galvos.
Kai kurios žaizdos buvo dengiamos tvarsčų, tačiau ir tie persisunkė krauju. Tik iš arčiau atkreipiau dėmesį į tai jog jo siluetas buvo nenatūralios formos, deformuotas. Man iš karto į galvą atėjo kūno įmesto į medienos smulkintuvą vaizdas. Tuomet suvokiau jog kad ir ką aš bandžiau daryt, tai jog čia atėjau buvo didžiulė klaida. Kvapas miške pasidarė nepakeliamas, mano akys pradėjo ašaroti nuo smarvės, kojos pavirto drebučiais. Jeigu ka tik nebūčiau nusilengvinęs, mano kelnės būtų permirkusios šlapimu.
Jis atsisuko visu korpusu į mane, jo žaizdų sudarkytame veide mačiau įniršį. Jis nustojo kapoti medį ir nukreipė kirvį mano pusėn. Jo veide atsirado šiurpi beveik bedantė šypsena. Jis pradėjo rėkti ir iš burnos pasipylė kruvinos putos. Jei nebūčiau taip išsigandęs būčiau apsivėmęs nuo šlykštaus vaizdo ir dvoko.
Tuomet pagaliau susiprotėjau jog jeigu nesidešdinsiu mane sukapos. Pradėjau bėgti kaip pamišęs. Iš paskos girdėjau sunkius žingsnius, tačiau nedrįsau atsisukti, buvau per daug išsigandęs net pažiūrėt į tą pusę. Kaip stambaus, nutukusio vyro jo žingsniai buvo greiti. Esu tikras aš už jį jaunesnis bent dešimt metų, bet man bėgant jo urzgiantis balsas mane sekė vis tuo pačiu atstumu. Kad jis netoli jaučiau ir dėl kvapo, kuris man pradėjus bėgti niekur nedingo ir sekė iš paskos.
Per išgasti nežinojau ar tikrai bėgu į reikiamą pusę todėl kai pamačiau sunkvežimio šviesas vos neapsiverkiau iš palengvėjimo.
Pribėgus prie sunkvežimio mintyse meldžiausi kad jis būtų atrakintas ir mano laimei durys atsidarė vos patraukus rankeną. Greitai įlipau, įsėdau, užsirakinau duris ir drebančiom rankom užkūriau variklį. Mano kvėpavimas buvo sunkus, plaučiai degė nuo bėgimo.
Man užkūrus variklį pamačiau arba tiksliau pirmiau išgirdau kaip vyro galva įsirežė į šonines dureles. Man skubiai spaudžiant pedalą jis bėgo iš paskos ir dar spėjo užsimoti kirviu ir prakirsti mano dureles. Tačiau aš tolau nuo jo. Po kokių 5 kilometrų sustojau nurimti ir atsigauti. Mano širdis vis dar daužės lyg nubėgus maratoną.
Išlipus iš sunkvežimio apžiūrėjau žalą. Be įlenktų ir įkirstų durelių dar pamačiau keletą skilių vienam vagono šone. Nežinau ar man prasidėjo paranoja ar ne, bet galiu prisiekti kad man bestovint vėl pradėjau jausti supuvusios mėsos kvapą todėl staigiai išokau atgal į mašiną ir nesidairydamas dingau iš tos vietos.
Prieš tai minėjau, kad pasiimti kartu striukę buvo vienas geresnių sumanymų. Na, tai tik idėja, bet tas vyras buvo apsirengęs medkirčio striuke, panašia į mano. Mano manymu vienintelė priežastis kodėl jis iš karto nebėgo link manęs ir iš pradžiu ilgai stebėjo buvo tai jog mane sumaišė su kitu medkirčiu. Na bet tai tik mano kvaila teorija, nežinau kiek joje tiesos, ypač turint omeny, jog jis ko gero buvo išprotėjęs.
Iki dabar dėkoju savo likimui, kad pavyko išsinešdinti iš tos vietos. Nesuvokiu kaip man pavyko lyg pakvaišusiam bėgti per mišką ir nei karto už ko nors neužkliūti ir neparkristi.
Tuomet nesikreipiau į policiją ar kitas tarnybas, nes nežinau ką jiems būčiau pasakęs, nežinau ar jie būtų manim patikėje ar tiesiog pagalvotų jog aš išprotėjęs. Kartais ir pats galvoju, kad galbūt viską išsigalvojau, bet žymės ant sunkvežimio man primena jog viskas buvo tikra.
Apie Oregono miškus sklando įvairių legendų. Nežinau kiek jos tikros, nežinau ar tai ką sutikau buvo žmogus ar kažkas daug blogesnio, bet maldauju jūsų, nesivaikykit keistų garsų nakti miške. Nebandykit būti didvyriais, kitaip tapsite dar viena be žinios dingusia auka.