Aš stovėjau ant savo namo verandos, žiūrėjau į tuščia žemės plotą ir rūkiau cigaretę. Ten nebuvo nieko. Tik didelė tuščia pieva. Dažnai joje matau vaikus žaidžiančius futbolą, badmintoną ir kitus žaidimus kol tuo tarpu aš rukau cigaretę. Tačiau pastaruoju metu, čia lankosi vis mažiau vaikų. Niekas nenori eiti į lauką. Net mano dukra Sandra. Sandrai be proto patikdavo žaisti lauke. Jinai laiminga bėgiodavo po pievą ir nematydavo jokių rūpesčių. Kartais jinai tiesiog vartydavos pievoje. Kita kart tiesiog gulėdavo ir stebėdavo debesis. Bet tai buvo seniai. Sandra nebenori eiti į lauką. Atrodo niekas iš vaikų nenori.
Mes gyvename mažoje bendrijoje. Čia yra tik apie aštuoniasdešimt namų. Tai labai tyli bendruomenė. Čia niekad nenutinka nieko idomaus, bet būtent dėl to daugumai tėvų čia patinka. Jų vaikai gali jaustis saugūs. Tačiau tuo pačiu čia labai nuobodu. Nėra nieko kur būtų galima išeiti ir visiškai nėra ką veikti. Artimiausias prekybos centras už penkiolikos minučių mašina. Kai kurie tėvai išsiuntė skundus ir teikė pasiūlimus savivaldybei prašydami žaidimo ar futbolo aikštelės. Savivaldybė priėmė pasiūlimus ir paskelbė žaidimų aikštelės statybų pradžią 2016 Lapkričio mėnesį. Tai buvo prieš du metus ir statybos niekad neprasidėjo.
Visi seniai apie tai pamiršo. Technologijos vystosi labai greitai, ypatingai kompiuteriniai žaidimai ir visi nauji madingi apps‘ai telefonuose, ši bendrija ne išimtis. Prieš tris mėnesius aš išėjau į lauką ant verandos parūkyti kaip ir kiekvieną vakarą. Kaip ir visalaik stebėjau tuščia pievą ir oranžinį besileidžiančios saulės nušviestą dangų. Tačiau šį kartą iki šiol tuščioje pievoje atsirado tvora. Tvora dengė pievos plotą ir ten daugiau nieko nebuvo. Iš pradžių per daug apie tai negalvojau.
Sekančią dieną aš vėl vakare rūkiau cigaretę ir stebėjau pievą. Šį kartą tvoros apdengtoje pievoje atsirado supynės. “Negi pagaliau prasidėjo žaidimų aikštelės statybos?” susimasčiau.
Per ateinančias keletą dienų žaidimų aikštelė buvo po truputi statoma. Kiti žmonės taip pat pastebėjo pokyčius. Jie klausė savivaldybės ar jinai atsakinga už statybas, tačiau savivaldybės darbuotojai atsakė, kad neturi nieko bendro su naujomis aikštelės statybomis.
Ir nepaisant to, per kitas ateinančias dienas aikštelė toliau buvo statoma ir galiausiai užbaigta.
Galutinis produktas buvo maža, bet tvirtai pastatyta žaidimų aikštelė. Joje buvo supynės, čiuožykla su nameliu ir karstyklės. Visi žaidimai būdingi žaidimų aikštelei. Tačiau niekas nežinojo kas pastatė aikštelę.
Bet tai nebuvo svarbu, nes pagaliau vaikai pradėjo eiti į lauką žaisti. Aikštelė pritraukė nemažai vaikų ir buvo smagu matyti juos žaidžiant kiekvieną kartą man išeinant parūkyti.
Mano sūnus nuolat manęs klausdavo ar gali išeiti pažaisti su kitais vaikais. Aš visad atsakydavau jam, kad aikštelė per daug pavojinga.
Viskas buvo normalu pirmas kelias savaites. Vaikai pagaliau žaidė, o tėvai atrodė patenkinti naujos aikštelės pastatymu. Visi buvo laimingi. Na bent jau kol nedingo pirmas vaikas. Buvo pranešta, kad jaunas vaikas vardu Deividas paprasčiausiai dingo. Paskutinį kartą jį matė žaidimų aikštelėje.
Tai iš pradžių nesukėlė tokios didelės panikos kokią galbūt turėjo sukelti, todėl vaikai toliau žaidė aikštelėje. Mano antras sūnus dažnai manęs klausdavo kada galėsim išeiti į lauką. Aš jam visad atsakydavau “Niekada”. Žaidimų aikštelė tave suvalgys jeigu išeisi į lauką.
Po kelių dienų dingo antras vaikas. Jaunas berniukas vardu Danielius. Jis paprasčiausiai dingo kaip ir Deividas pe pėdsakų. Paskutinį kartą jį mate žaidimų aikštelėje.
Tai greitai sukėlė didelę paniką bendruomenėje. Žmonės tapo paranojiški bijodami dėl savo vaikų saugumo. Mano trečioji dukra dažnai manes prašydavo ją išleist į lauką. Aš jai visad atsakydavau, kad jinai saugesnė namie.
Baimė tarp tėvų vis labiau stiprėjo ir policija jau seniai pradėjo tyrimą. Galiausiai dingo dar dvi mergaitės. Dvi dvynės seserys. Paskutini kartą jos matytos žaidimų aikštelėje.
Policija atliko milžinišką tyrimą bendruomenėje. Tačiau po dviejų mėnesių paieškų, nebuvo rastas nei vienas vaikas.
Aš vis dar kartais išeinu surūkyti cigaretę ant verandos nakti. Aš vis dar stebių tą pačią pievą, bet daugiau nebematau žaidžiančių vaikų. Vis dėl to kartais ją patikrinu nakti. Dėl atsargumo.
Atsimenu vieną vakarą, kai stebėjau aikštelę rūkydamas cigaretę pro mane praėjo kaimynė. Mes šiek tiek pakalbėjome. Daugiausia apie naujausius įvykius susijusius su vaikų dingimais. Ji man pasakė kad ketina išsikraustyti, nes bijo dėl savo vaikų saugumo. Aš jai atsakiau kad tai turbūt protingas sprendimas. Mano kaimynė tuomet paklausė, kaip laikosi mano dukra Sandra.
Atsakiau, kad Sandra laikosi gerai ir puikiai sutaria su naujais broliais ir sesėmis.
Kaimynė žiūrėdama nustebusiu žvilgsniu paklausė ar turiu naujų vaikų.
Atsakiau, kad šeimoje atsirado penki nauji vaikai.