Man prireikė beveik mėnesio prisiversti papasakoti šią istoriją. Aš buvau visur ir esu dalinesis kai kuriomis istorijomis iš savo darbo, tačiau šios istorijos… Na kaip čia pasakius… Jos neturėtų būti niekam prieinamos. Ir tai ne dėl to, kad aš nenorėčiau jų pasakoti, tiesiog visalaik bijojau, jog jei per daug pasakysiu, mane suras vyrukai su baltais chalatais ir uždarys jaukioj, minkštoj belangėj. Aš žinau jog nesu vienintelis, kuriam nutiko keistų dalykų dirbant šį darbą.
Pirmiausia, jūs turbūt galvojate kodėl aš ieškau dingusių žmonių… Na, oficialiai aš dirbu specialiame paieškų ir gelbėjimo tarnybos būryje, kuris specializuojasi į paieškas dykūmose. Atkreipkit dėmesį į tai, jog tai yra paieškų, ne gelbėjimo būrys. Kiekvienas iš mūsų būrio geba išgyventi pačiomis atšiauriausiomis dykūmų sąlygomis. Mes esam ištreniruoti išgyventi sunkiomis aplinkybėmis, sekti pėdsakais, suteikti pirmąją pagalbą ir atgabenti palaikus. Dažniausiai mus kviečia tik pačiais sunkiausiais atvejais. Kažkas dingsta vienoj iš daugelio dykūmų vakaruose ir po daugybės nepavykusių paieškų mes esame pakviečiami surasti kūno ar kūnų. Tiesa sakant, mes retai kada surandame kūnus, tai dažniausiai būna tik kaulai ar keli asmenybę identifikuojantys daiktai. Mes taip pat esame unikali grupė paieškų ir gelbėjimo tarnyboje, nes paprastai dirbame po vieną. Ieškant palaikų reikia padengti didelius plotus, išsiųsti vieną ar du žmones paieškoms visada yra daug pigiau.
Per savo karjerą aš suradau maždaug penkiasdešimt žmonių palaikų ir išgelbėjau tik vieną. Dykūma yra žiauri. Per treniravimo periodą mus išmoko, jog po trijų dienų dykūmoje žmogaus išgyvenimo galimybės pradeda eksponentiškai prastėti. Po penkių dienų nebelieka jokių vilčių išgyventi ir tai jau nebėra gelbėjimo paieškos. Tačiau visa tai galioja tik tuomet, kai mes kalbame apie paprastą žmogų, o ne vieną iš mūsų. Atsimenu pačioj savo karjeros pradžioje girdėjau istoriją apie dingusį ieškotoją. Jis dingo ieškant palaikų. Po mėnesio, tas žmogus paršliaužė į miškų tarnybos ofisą. Iš jo kūno teliko oda ir kaulai, tačiau jis išgyveno. Paieškų tarnyba jau seniai buvo praradusi viltis jį išgelbėti ir jo šeima jau susitaikė su netektimi. Bet… jis sugebėjo grįžti, po pragaro, kurį turėjo išgyventi atrodė siaubingai, tačiau liko gyvas. Jis turėjo nueiti penkis šimtus kilometrų, kad grįžtų. Tas bičas taip pat vis dar dirba paieškų tarnyboj jeigu idomu.
Aš smulkiai nepasakosiu apie tai kaip mus paruošia šiam darbui, tačiau tai yra sunkiausias paruošimas kokį kadanors galite patirti. Du šimtai žmonių kasmet užsirašo į treniruočių stovyklą ir tik du ar trys sugeba ją baigti. Dauguma nusprendžia kad nebegali tęsti, tačiau yra kitų priežasčių, DURYS visada pasiglemžia bent vieną.
DURYS. Jeigu prieš tris metus būtumėte pasakę kad paprastos durys gali sukelti tiek daug baimės, aš būčiau tiesiog nusijuokęs. Tačiau jos yra vienas keisčiausių dalykų, kuriuos galite rasti dykūmoje. Vidury niekur, kur nėra nieko kelis šimtus kilometrų į visas puses jūs pamatysite duris. Jos niekad nebūna vienodos. Kai kurios metalinės, kai kurios medinės, o kitos tiesiog pigios ir padarytos iš plastiko ar kokios kitos neaiškios medžiagios.
Man turbūt net nereikia sakyti kaip yra keista matyti duris vidury dykumos. Jos nenormalios ir neturėtų čia būti, tačiau tai ne viskas. JOS GALI JUDĖTI. Tai mane labiausiai stulbina. Atsimenu kai per vieną iš paieškų jos pradėjo mane sekti.
Tai nutiko man ieškant porelės, kuri nusprendė pakeliauti po dykūmą, pernakvoti palapinėje ir tada grįžti. Kai jie abu nepasirodė savo darbuose ateinantį pirmadienį, jų šeimos pranešė apie įvyki paieškų tarnybai. Buvo pradėtos paieškos ir išieškotas penkiasdešimties kvadratinių kilometrų plotas. Tačiau nepavyko nieko rasti. Dėl to buvau pasamdytas aš. Mūsų samdymas buvo laikomas pasidavimo ženklu ir gelbėjimo paieškų pabaiga. Dabar prasideda kūnų atgavimo paieškos.
Aš susipakavau daiktus, įsidėjau maisto ir vandens dviem savaitėms. Tuomet iškeliavau į dykumą ieškoti jų pėdsakų ir atsekti kur jie galėjo dingti.
Pirmas keletą valandų man buvo ganėtinai lengva sekti jų pėdsakais, tačiau tuomet pėdsakai nukrypo nuo kelio. Iš pėdsakų mačiau jog jie ėjo greta ir maždaug 8 kilometrus tęsės į priekį kol pamačiau kai ką kas privertė mano visą kūną pašiurpti.
Pėdsakai staiga pasuko į kairę ir atrodo sukosi aplink vieną iš kopų. Neįsivaizduoju kokia yra to priežastis, nemačiau jokių ženklų kurie galėtų tai paaiškinti. Tuomet pėdsakai pradėjo eiti tolyn nuo tos vietos. Pėdsakai tęsėsi iki užuovėjos už kitos kopos ir staiga nebeliko jų nė ženklo. Atrodo pora dingo į niekur. Tačiau aš žinojau kad taip nebūna. Nusprendžiau pradėti ieškoti vietos apsistoti nakčiai. Netoli nuo kopos radau padorią vietą įsikurti stovyklavietę. Ją dengė didelis akmuo, kurio šešėlyje išsitiesiau čiužinį ir nusprendžiau pavalgyti. Tuomet pirmą kartą pastebėjau duris. Tiesa, iki to laiko aš jau buvau ne kartą matęs duris. Bet šitos atrodė kitokios. Jos stovėjo nedideliu atstumu nuo manęs ir aš gerai žinojau, kad man nederėtų artintis prie jų, nes tai yra pavojinga, tačiau prisipažinsiu, man buvo smalsu. Manau tai ir privertė mane susirasti tokį darbą. Smalsumas. Eiti ten kur joks gyvas žmogus nėra žengęs žingsnio ir tyrinėti kas už to slypi.
Durys atrodė tarsi didelio namo priekinės durys nudažytos ryškia raudona spalva. Tokia ryškia, kad atrodo švytėjo prieblandoje. Jos stovėjo taip tarsi namas kuriam priklausė jau seniai būtų sugriuvęs, bet jos kažkaip sugebėjo išlikti šitoj keistoj pozicijoj. Aš pakėliau savo vandens gertuvę ir linktelėjau durų pusėn tarsi pripažindamas jų buvimą. Tuomet pavalgiau ir ėjau miegoti. Atsikėliau su aušra, susipakavau savo daiktus ir prieš pradedant toliau keliauti užgesinau ugnį. Durys dingo. Nenustebau, jos dažnai taip daro. Galiausiai sugebėjau atrasti dingusiųjų pėdsakus ir suradau jų stovyklavietę. Tiksliau jos likučius. Atrodo jog jie čia praleido vieną dieną ir tada iškeliavo…. Skubėdami. Viskas buvo sudraskyta ir buvo matyti kažkas panašaus į kovos ženklus. Du pėdsakų takai buvo matomi į skirtingas puses. Pagalvojau, jog galbūt jie susipyko ir nusprendė pabūti vienas nuo kito. Tačiau nemačiau jokių ženklų, kad bent vienas iš jų grįžo. Tai reiškė kad jie išsiskyrė kas jau savaime yra blogai, tačiau tuomet turėjo įvykti kažkas dėl ko jie negalėjo grįžti. Dažniausia mirties priežastis dykumoje yra plyšiai žemėje. Žmonės patenka į plyšius ir nesugeba iš jų ištrūkti. Atrodo kvaila mirtis, tačiau įstrigus pasidaro visai nebejuokinga.
Nusprendžiau pirmiausia patikrinti kelią man į kairę. Jis vedė link smelėtų kopų. Kitas kelias vedė aukštyn akmenuotu keliu į kažkokį slėnį. Sekti pėdsakais tokioj vetovėje būtų be proto sunku. Ir nuoširdžiai kalbant man tereikėjo surasti jų kūnus. Todėl pasirinkau lengvesnį kelią per smėlį.
Aš sekiau pėdsakais beveik puse kilometro kol jie galiausiai visiškai sustojo. Ne palaipsniuj pradingo kaip dažnai būna, bet visiškai sustojo. Prieš grįždamas atgal pasižymėjau vietovę žemėlapy. Apsisukau. Už manęs per kelis metrus stovėjo tos pačios raudonos durys. Aš staiga sustingau. Per kūną nubėgo šiurpai ir šaltas prakaitas. Turbūt stovėjau geras keletą minučių kol pagaliau išdrįsau pradėti eiti keliu, kuriuo atėjau. Praeidamas net nežvilgtelėjau į duris, nusprendžiau jas ignoruoti ir palikti užnugary. Grįžęs į stovyklą pradėjau sekti pėdsakus, kurie vedė į akmenuotą slėnį. Jie tęsėsi ilgiau ir atrodo vedė kažkokią tikslinga kryptimi. Atrodo lyg žmogus, kuris ėjo žinojo kelią. Tačiau man nepavyko nieko rasti. Čia nebuvo nieko išskyrus retus krūmokšnius ir akmenis. Arba tiksliau tai ir tas prakeiktas duris. Aš jas nuolat mačiau kažkur horizonte ne per tolį nuo kelio. Kartais durys stovėdavo tokiose vietose, kur atrodo jom buvo neįmanoma patekti. Jos visada mane sekė, viliojo prieiti arčiau. Bet aš žinojau, kad jei prie jų prisiartinsiu, man kažkas tikrai nutiks.
Galbūt tai skamba antiklimatiškai, bet po geros savaitės paieškų aš pasidaviau. Grįžau atgal ir perdaviau informaciją kurią pavyko išgauti, tuomet pasiūliau nustot ieškojus, nes vilties kažką rasti beveik nėra. Dykuma pasiglemžė dar du… Arba galbūt dūrys pasiglemžė. Praėjo beveik pusantrų metų kol atsirado naujienų susijusių su šia istorija. Vienas iš vietos prižiūrėtojų pastebėjo dūmus dykumos tolimoje. Jis nusprendė privažiuot ir ištirti kas juos sukėlė. Privažiavęs rado jau gęstančią ugnį, kuri baigė sudeginti paskutinius krūmokšnius toj vietovėje. Jis nusprendė, jog tai turbūt buvo sukelta žaibo, kai staiga užkliuvo už kūnų. Keisčiausia tai jog pasak jo kūnai atrodė tarsi būtų atsiradę iš niekur. Greitai buvo surasti pėdsakai, tačiau šie nesitęsė ilgai ir staiga sustojo. Atrodo tarsi kūnai atsirado iš oro… Šeima atpažino jog tai ta pati pora, kuri dingo prieš daugiau nei metus. Tačiau kaip tai įvyko vis dar neaišku.
Pavyzdžiui kaip jie be maisto ar vandens sugebėjo pereiti aštuonis šimtus kilometrų dykumos? Kodėl jų drabužiai atrodė tarsi nepaliesti. Ir kaip jų telefonai sugebėjo išlikti pilnai pakrauti…
Aš turiu daug kitų istorijų kurias norėčiau papasakoti. Kaip tarkim miestas, kurio nerasite ant jokio žemėlapio. Ar vaiduokliai kurie vaikšto šiose dykumose ir lėktuvai, kurie taip dažnai čia dingsta. Kai turėsiu laiko, jomis pasidalinsiu.