Sveiki draugai.
Nusprendžiau pasidalinti keliomis savo istorijomis ir nutikimais, kurie įvyko per 15 metų dirbant tolimų reisų vairuotoju. Šiuo metu gyvenu ir dirbu Amerikoje, tačiau beveik visą savo gyvenimą praleidau Europoje. Vairuoti sunkvežimį pradėjau vos sulaukęs 18, kai pabaigiau vidurinę mokyklą. Tuo metu turėjau planų stoti į universitetą ir kurti karjerą, tačiau planai šiek tiek pasikeitė.
Manau aš ne vienintelis, kuris pasirinko tokį kelią. Pabaigęs mokyklą savo kišenėje turėjau kelis šimtus eurų. Stot į universitetą tuo metu neatrodė protinga mintis, nes paprasčiausiai tam neturėjau lėšų. Todėl nusprendžiau pradėti vairuoti sunkvežimį ir tapau tolimųjų reisų vairuotoju. Maniau jog iš pradžių užsidirbsiu pinigų ir tada pagalvosiu apie universitetą ir specialybę. Taip nutiko jog aš pamiršau savo pradinį planą, nes įsimylėjau naują darbą ir nenorėjau dirbti nieko kito. Galiausiai atsirado galimybė pradėti dirbti Amerikoje ir per daug nesvarstydamas ja pasinaudojau.
Patikėkit, iki tol Europoje mačiau visokiausių keistų nutikimų, bet apie tai jeigu norėsite papasakosiu kitą kartą.
Ši istorija apie kurią kalbėsiu įvyko prieš porą metų vasara. Visoj Amerikoj buvo be proto karšta. Bet niekur nėra taip karšta kaip Arizonoj.
Nepaisant karščio man visad patiko važiuot per Arizoną. Vienišas kelias ir nesibaigiančios dykumos mane ramina.
Po šiokio tokio poilsio ryte beveik visą dieną važiavau 85 greitkeliu. Saulė tik pradėjo leistis ir dangus atrodė nuostabiai. Atsidariau langą ir įsitaisiau patogiau. Jeigu kam idomu aš vairuoju Kenworth W900. Tai nuostabus sunkvežimis ir jį beproto myliu.
Važiavau ramiai klausydamasis gamtos garsų. Žinojau jog šiuo keliu važiuosiu ilgai be sustojimų.
Dabar galėčiau girtis, kad nebijau ilgų kelių ir prie jų seniai pripratau, bet kai esi dykumoje ant kelio vienas nakti ir žinai jog aplinkui per keliasdešimt kilometrų nėra nei gyvos dvasios. Na kaip čia pasakius, mažių mažiausiai jauties nejaukiai. Ir galit sakyt ką norit, bet visi bijo važiuoti nakti vienišu keliu.
Mano mintys pradėjo suktis apie įvairiausius dalykus. Nuo nepavykusios meilės iki mirties. Iš tiesų mirtis nakti atrodo labai draugiška.
Jau artėjo vidurnaktis, kai ant kelio kai ką pamačiau. Tai buvo raudonos mašinos šviesos. Pamaniau, jog kažkam sugedo mašina ir jie laukia pagalbos. Nusprendžiau sustoti ir padėti, ne dėl to jog būčiau labai geros širdies, tiesiog norėjau bent kokios žmonių kompanijos ir su kuo nors pakalbėti.
Man artinantis pamačiau, jog tai senesnė mašinos markė, kurios niekaip negalėjau atpažinti.
Prie mašinos stovėjo pora, jie mojavo rankomis ir šaukėsi pagalbos. Man išlipus iš sunkvežimio staiga pasidarė labai šalta. Pasijaučiau nejaukiai, bet kol kas to labai nesureikšminau.
Man einant prie jų arčiau pastebėjau, jog kažkas su jais negerai. Jų drabužiai atrodė labai seni tarsi iš penkiasdešimtųjų. Be to, nuo jų sklido keistas kvapas primenantis pūvančią mėsą ar kažką panašaus. Nepaisant to priėjau prie jų arčiau ir paklausiau kas nutiko. Aukštas vyras tamsiais plaukais man paaiškino, jog iš po mašinos kapoto pradėjo kilti dūmai ir mašina nustojo važiuoti.
Jam beaiškinant kas įvyko atidariau kapotą iš kurio tiesiai man į veidą pakilo dūmų kamuolys. Pradėjau apžiūrinėti variklį ir gan greitai nustačiau problemą. Kaip tik tuo momentu staiga pajutau stiprų smūgį į pakaušį. Matyt iš karto parkritau ir praradau sąmonę, nes kai prabudau jau buvau savo sunkvežimy surištom rankom ir kojom. Pora stovėjo virš manęs ir mane stebėjo.
Net nespėjau ištarti žodžio kai jie išsitraukė peilį ir pradėjo pjaustyti mano ranką, tuo tarpu visą laiką šypsodamiesi. Atrodo jiem buvo smagu mane kankinti. Mano rūbai permirko krauju ir aš pradėjau prarasti sąmonę. Beveik viskas užtemo, tuomet išgirdau kitos mašinos garsą. Mano kankintojai irgi sureagavo ir greitai apsisuko, pažiūrėjo pro langą ir pranyko.
Nejuokauju, galbūt man ir temo akyse, bet galiu prisiekti, jog jie tiesiog dingo… į niekur. Man jau liejosi vaizdas, bet dar spėjau pamatyt kaip į sunkvežimį įlipo barzdotas vyras. Tuomet aš praradau sąmonę.
Man prabudus buvau ligoninėje ir mano ranka buvo suvyniota tvarščiais, tas pats mane išgelbėjęs vyras sėdėjo šalia lovos. Jo vardas Adomas ir iki šiol mes esam geri draugai.
Deja man nieko nepavyko sužinoti apie porą ant greitkelio. Prie sunkvežimio nebuvo rasta jokia kita mašina ir apskritai neliko jokių ženklų jog kažkas su manimi buvo. Aš nusprendžiau pasidomėti ir internete suradau seną įrašą apie porą, kuri mirė 85 greitkely prieš daugiau nei 50 metų. Taip pat suradau, jog toje vietoje įvyko daugiau negu įprasta avarijų, o 85 greitkely kiekvienais metais dingsta bent keli vairuotojai. Abejoju jog tai tik sutapimas, na bet spręsti jums.