Aš ją įsimylėjau..
Visiškai įsimylėjau.
Ir tai nėra sveika. Visiškai nesveika… Kai jos nėra šalia aš nuolatos apie ją galvoju. Kartais tiesiog sėdžiu ant sofos žiūrėdamas į telefono ekraną laukdamas jos žinutės. Aš sau kartoju „Nerašyk jai, nerašyk… Jinai galvos, kad aš per reiklus…” Bet tuomet mano pirštai vis tiek paspaudžia jos vardą mano kontaktų sąraše nors ir nenoriu, jog jinai žinotų kaip desperatiškai noriu jos dėmesio. Žinau jog tai nepatrauklu, žinau kad tai gali ja atbaidyti nuo manęs. Žinau jog turėčiau palaukti kol jinai paskambins pirma.
Bet tai mane kankina ir vargina. Tai beveik nepakeliama. Kažkur skaičiau, jog senovės graikai tikėjo, jog beprotiškas įsimylėjimas yra prakeiksmas, kurio nelinkėtum net savo didžiausiam priešui. Niekad nesuprasdavau ką tai reiškia. Juk šiais laikais visi nori patirti meilę. Man tai buvo nesuvokiama… Bent jau iki dabar, nes kai tai įvyko man, puikiai suprantu apie ką kalbėjo senovės Graikai. Jie buvo teisūs. Tai yra prakeiksmas. Aš vos pajėgiu save kontroliuoti, atrodo lyg mano susižavėjimas ja mane… užvaldė.
Mes buvome tame santykių etape, kai arba turėsime “pokalbį” apie tolimesnius rimtus santykius arba išsiskirsime. Aš žinojau jog išsiskyrimo negalėčiau pakelti. Beveik viskas apie ją mane žavėjo. Tai kaip jinai prisidengdavo rankomis juokdamasi ar kai jinai sukdavo savo plaukų sruogas, kai džiaugdavosi kažkuo. Jos kvapas, jos šypsena, jos akys.
Taip… žinau. Jus turbūt pykina besiklausant. Aš taip pat jaučiuos, nes niekad nebuvau beviltiškas romantikas. Bet dabar negaliu nustot fantazavęs apie ją. Aš prisimenu mus tris valandas lipant į kalnus pamatyti nuostabaus vaizdo, per vieną iš pirmųjų pasimatymų. Miesto šviesų vaizdą..
Gerai, nustosiu… Taip tai yra tik mergina su kuria susitikinėjau paskutinius kelis mėnesius. Aš neturėčiau nuolat apie ją galvoti. Žinau tai. Aš tiesiog negaliu susivaldyti. Atrodo jog negaliu priimti adekvačių sprendimų.
Ir visa tai mus atveda prie to kodėl aš apie ją rašau. Tai prasidėjo nuo tuomet kai pastebėjau pirmą keistą dalyką apie ją. Mes niekad kartu nemiegodavom. Nesvarbu iki kaip vėlai jinai pas mane būdavo vos kažkuris iš mūsų bent truputi užsimanydavo miego ar pavargdavo jinai išeidavo. Jinai neatrodydavo piktai ir nepanašu jog jausdavosi nepatogiai išeinant, tiesiog atsistodavo ir su šypsena atsisveikindama išeidavo primindama man jai paskambinti greitu metu.
Tai yra kažkas ko per pirmus mūsų pasimatymus aš net nepastebėjau. Bet po aštuonių savaičių draugavimo, man tai atrodė keista. Aš nusprendžiau jos paklausti apie tai.
Man reikėjo išgerti beveik visą butelį vyno kol galiausiai išdrįsau. Paklausta, jinai atrodė tarsi jaustusi labai kalta ir nuleido akis į žemę. “Žinojau, jog kažkada reikės apie tai pakalbėti” pasakė ji. Jinai giliai įkvėpė ir atsiduso. “Neseniai…” “Aš neseniai pradėjau kalbėti per miegus” Jinai kukliai pakėlė akis nuo žemės.
Aš garsiai nusijuokiau iš palengvėjimo “Tik tiek…?”
“Ne, Styvenai… paklausyk” tarė ji. Jinai nesijuokė. “Tai yra blogiau negu tu manai. Tai.. Tai visiškai nevaldoma. Kai aš kalbu per miegus tai nėra paprastas kalbėjimas.. Tai daug blogiau nei atsitiktinės nesamonės. Aš per miegus kalbu apie siaubingus, šlykščius dalykus.” Jinai pradėjo kalbėti vis garsiau ir labiau susijaudinus, jos akyse pasirodė ašaros ir kvėpavimas pagreitėjo.
Aš priėjau arčiau ir apkabinau ją per pečius. Pasakiau, jog tai negali būti taip blogai kaip jinai mano. Pasakiau… Pasakiau jog pasiliktų nakčiai. Pasakiau, jog jinai ko gero viską perdeda.
AŠ KLYDAU.
Tą nakti jinai pasiliko mano namuose. Bet atsigulant įspėjo mane kad ir kas nutiktų, jos nežadinti, nes tai ją labai išgasdina ir prabudus jinai nesupranta kas vyksta. Taip pat įspėjo nekreipti dėmesio į tai ką jinai sako. Tiesiog ignoruoti. Aš linktelėjau ir sutikau. “Jeigu negalėsi pakelti mano kalbėjimo, palik kambarį ir eik miegoti ant sofos, aš nieko prieš” tarė ji. Aš atsakiau, jog nesijaudintu. Aš pasakiau, jog man tai nerūpi ir aš liksiu šalia jos kad ir kas nutiktų. BET AŠ KLYDAU.
NEGALĖJAU IŠTVERTI NET VIENOS NAKTIES.
Mes abu užmigome be jokių problemų, lengvai. Nežinau kiek laiko praėjo, tačiau prabudau tamsoje jausdamas, kad kažkas mane stebi. Tada atsiminiau… JINAI buvo su manimi. JINAI pagaliau sutiko praleisti naktį kartu su manimi. Nusišypsojau nuo tos minties.
Ir tada pamačiau tamsų siluetą sitintį ant lovos. Jinai žiūrėjo į mane. Jinai mane STEBĖJO.
Tai mane išgasdino, prisipažinsiu. Jinai atrodė kitaip nei įprastai. Jinai atrodė VISAI kitaip.
Tada jinai prakalbo. Jos balsas buvo ne tas pats. Daug žemesnis, ŠIURKŠTESNIS.
“Aš nukramtysiu odą nuo tavo kaulų” tarė ji.
Aš sustingau.
Pirmiausiau, tiesiog žiūrėjau į ją. Tai buvo visai kas kita negu ko tikėjaus. Aš tikėjaus jog jinai keiksis, rėkaus, nesitikėjau ŠITO. Nuoširdžiai pagalvojau… KĄ AŠ DARYSIU jeigu jinai … mane dabar puls? Kas jeigu jinai iš tiesų bandys NUKRAMTYTI ODĄ NUO MANO KAULŲ?
Tuomet jinai tiesiog atsigulė ir atrodo ketino miegoti.
Aš išsigandau ir likau sukrėstas. Pamėginau atsigulti ir ją ignoruoti, tačiau nesugebėjau. Net negalėjau užmerkti akių. Galbūt šiuo metu jinai vėl atsisėdo ir mane stebi pagalvojau. Tuomet apsiverčiau ant šono pažiūrėti į ją.
Jos veidas buvo per kelis centimetrus nuo mano. Iš jos burnos DVOKĖ PUVĖSIAIS IR DVĖSELĖNA, jai tai TIKRAI visai nebūdinga. Ji prabilo dar kartą. Tuo pačiu žemu, šiurkščiu balsu.
“Jei nesinešdinsi miegoti ant prakeiktos sofos iki ryto čia gulės tik tavo lavonas”
Man to užteko. Aš per sekundę atsisėdau ir nuskubėjau į svetainę.
Jinai skleidė kažkokį švokščiantį garsą. Manau.. Manau tai buvo juokas. Arba bent turėjo būt juokas.
Aš gulėjau ant sofos, tačiau nebuvo jokių šansų jog užmigsiu, net nebandžiau. Aš buvau per daug sukrėstas ir išsigandęs.
Žiūrėdamas pro langą meldžiau, kad kuo greičiau prašvįstu.
Tuomet kažką išgirdau… Atrodo garsas atėjo iš miegamojo. Įsiklausiau.
Tada vėl išgirdau.
“STYVENAI” tarė tas pats šiurkštus žemas balsas panašus į raganos.
Bandžiau jį ignoruoti.
“Žinau, kad girdi mane, STYVENAI. Tu NEMIEGI. KODĖL GI TAU NEGRĮŽUS ATGAL Į LOVĄ?”
Balsas neskambėjo kaip žmogaus.
“O gal tau labiau patiktų jeigu AŠ nusileisčiau iki tavęs?”
Aš nejudėjau ir nieko nesakiau. Jinai man sakė nereaguoti į tai… Tačiau įtemptai klausiaus. Jeigu būčiau išgirdęs ją einant link miegamojo durų, net nejuokauju, būčiau dingęs iš to buto tą pačią sekundę. Bet jinai mane perspėjo nekalbėti su ja miegančia. Todėl aš nekalbėjau…
Jinai vėl prabilo
„Jūs abu būtumėt išvargę pasiekę kalno viršūnę. Jūs apžvelgtumėte naktinį miesto vaizdą. Tu priklauptum ant vieno kelio ir ištrauktum žiedą” Pradėjo juoktis jinai.
Tada suvokiau, jog tai ne paprastas kalbėjimas per miegus. Tai buvo gerokai blogiau negu tiesiog kalbėjimas per miegus. Kažkas nenatūralaus… Aš niekad niekam nepasakojau savo ketinimų, niekam neprisipažinau, jog norėčiau kadanors jai pasipiršti, šitos fantazijos NIEKAS nežinojo. Ar bent jau neturėtų žinoti… Nebuvo visiškai jokio būdo jai tai sužinoti.
Tai jau ne tik paprastas kalbėjimas per miegus. Tai apsėdimas. Aš negaliu grįžti į miegamąjį. Neįsivaizduoju kas nutiktų jei grįščiau. Aš išlauksiu ryto svetainėje. Palauksiu kol pakils saulė. Man liko tik keletas valandų. Karts nuo karto girdžiu jos šiurkšų juoką. TAI ne JOS balsas. Tai vis dar tas pats žemas gergždžiantis balsas.
Bet man sėdint ir visa tai rašant štai kas mane gasdina labiausiai…
Galbūt mano susižavėjimas ja ir mano jausmai iš tiesų nėra normalūs. Aš jau minėjau, kad prarandu savikontrolę. Manau labiau negu kad paprastas įsimylėjimas galėtų tai sukelti. Aš nemanau kad tai įsimylėjimas. Ne… Aš bijau, kad mano apsėdimas ja po truputi mane užvaldo. Ši butybė po truputi pradeda mane valdyti. Mano mintis, mano baimes, mano ambicijas ir nerimą. Galbūt kai mane visiškai užvaldys persėdimas galės būt įvykdytas ir jinai išsilaisvins.
ŽINAU, kad turėčiau bėgti. Kad turėčiau praverti duris, įsėsti į mašiną ir išvažiuoti kuo toliau nuo čia. BET NEGALIU. NEGALIU JOS PALIKTI. Jinai mane užvaldė… ir aš praradau savikontrolę.
Jinai mano pasaulis.
JINAI MANO VISAS GYVENIMAS.