Žvarbus vėjas ir jo nešami lietaus lašai vėsino mano jautrią odą. Aš net nežinau… net nenutuokiu kaip čia atsidūriau. Vidury kažkokios miško prošvaistės, apšviestos tik blankaus mėnulio šviesos. Mano kūną krėtė šiurpuliai, tik nežinau ar tai nuo užgriūvančio suvokimo jog net neįsivaizduoju kur esu ar nuo to jog mano paliegusios nugaros nedengia niekas išskyrus plonus nutrintus marškinėlius nestokojančius purvo dėmių. Mano atmintis dingo, negalėjau pasakyt kokia dabar diena, kur aš esu ar net koks metų laikas.
Nors ir atrodo kad tai jau nebeįmanoma, mano oda staiga pašiurpo dar labiau iki stambaus švytrinio popieriaus grubumo. Visai netoli išgirdau šaižų klyksmą, kuris perskrodė mano visą kūną. Tai nebuvo baimės ar išgaščio sukeltas klyksmas, skambėjo labiau kaip medžiojančio žveries garsas. Ir žinoma tai nebuvo žmogaus balsas. Neee, tuo metu aš būčiau atidavęs rankos pirštą kad tik pamatyčiau kitą žmogų.
Priminsiu jog net nenutuokiu kaip atsidūriau toje vietoje, neprisimenu nieko kas man padėtų, mano galva užpildyta tuštumos ir galbūt šiek tiek vėjo ir šalto lietaus vandens. Kita vertus aš greitai suvokiau, jog stovėti ir vaidinti stulpą man niekuo nepadės ypač turint omeny jog to padaro garsas atkeliavo iš netoli. Turiu kažkaip iš čia išsinešdinti ir būtų gerai tai padaryti kuo greičiau. Todėl pradėjau eiti tolyn nuo ten iš kur girdėjau ateinant garsą. Nors tuo metu ir šikau į kelnes kol kas tas šikimas buvo nepagrįstas, aplinkui nieko negirdėjau. Man beeinant galiausiai net suradau kažkokį mažą takelį, kuris labai tikėjaus jog veda iš miško, o ne gylyn į jį.
Po geros valandos ėjimo be proto pavargau, mano kūną sekino ne tik ėjimas, bet ir nuolatinė baimės būsena, kuri iš pradžių pumpuoja į kraują adrenaliną, tačiau šiam palaipsniui pasišalinant iš organizmo aš jaučiau begalinį nuovargį. Bet mano laimei arba nelaimei netrukus pasiekiau dar vieną nedidelę proskyną, kuri ne daug kuo skyrėsi nuo tos kurioje prabudau, tik šios vidury stovėjo nedidelė aptrūnijusi trobelė. Kažkas panašaus į seniai apleistą sodo namelį, tik na ši buvo vidury miško, kas tuo metu man visiškai neatrodė keista, na iš ties kai prabundi nakti vidury miško niekas nebeatrodo keista. Per daug nesusimastydamas prisiartinau prie namelio durų ir iš lėto paspaudžiau senų sutrunyjusių durų rankeną.
Šią dalį prisimenu sunkiai, bet pasistengsiu kuo išsamiau papasakoti.
Man paspaudus durų rankeną, jos neatsidarė, bet aš išgirdau greitus žingsnius sau iš nugaros. Arba tiksliau greitus šuolius. Nespėjau net įkvėpti daugiau oro, kai parklupau ant žemės nuo jėgos kuri mane užgriuvo. Dar kitą sekundę aš žiūrėjau į geltonas akis ir pajutau aštrų skausmą po savo šonkauliais. Aš nuo saves bandžiau nustumti padarą, kurio geltonos akys su išsiplėtusiais vyzdžiais tabalavo į visas puses kaip pamišusios. Sunku paaiškinti kaip jos atrodė, nes nieko panašaus nesu matęs, bet tuo metu mano šnerves ir akis užklupo neįtikėtinai karšta smarvė iš padaro snukio primenanti dvėsėleną ir man norėjos rėkti iš baimės ir skausmo, bet negalėjau išspausti nė garso atrodo lyg gerklėj stovėtų gniužulas. Turbūt nepadėjo ir tai jog į mano šoną įsirėžė to padaro ilgas nagas ir aš pirmą kartą gyvenime pajaučiau keistą jausmą kai kažkas bando išrauti tavo šonkaulį. Jo nagas braižė mano kaulą ir su kiekvienu judesiu mane užplūsdavo aštrus veriantis skausmas. Buvau tikras jog aštrūs it adatos padaro dantys man tuoj perkas gerklę. Tačiau tuomet išgirdau šūksnius, daug šūksnių ir pamačiau kaip padaras pakelia savo gaurų dengiamą galvą su vietomis palaidomis plaukų sruogomis ir plikais ruožais. Šį kartą to padaro akys įsistebeilijo į vieną tašką virš mano galvos ir aš pajutau kaip mane nusviedė bent keletą metrų į šoną ir kaip įtariu tada praradau sąmonę.
Aš prabudau ir aplinkui mane vėl buvo tamsu, medinės trobelės kampe degė maža blanki žvakė, bet jinai mažai padėjo apšviesti trobelės vidų. Aš jaučiausi šūdinai, mano kūną krėtė drebulys ir sudaužyti raumenys neįstengė pasikrutinti, o dešinys šonas degė ir skausmingai perštėjo. Mano liemuo buvo aptvarstytas skarmalais, ant manes buvo užklota pilškva antklodė, kuri jau spėjo permirkti nuo mano šalto prakaito ir kraujo dėmių, bet aš buvau gyvas.
Prie manes pagaliau priėjo sulinkusi žmogaus figūra. Tiesa sakant staiga labai išsigandau, nes jo sulysęs sudriskusiais pilkšvais rūbais apdengtas kūnas, man šiek tiek priminė padarą. Bet įsižiūrėjus į akis, jos neturėjo tos klaikios geltonos spalvos. Aš šiek tiek nurimau, bet mano širdis dar nespėjo nurimti ir sumažinti dūžių.
Vyriškis stebėtinai švelniu balsu man pasakė “tau pasisekė” ir padavė dubenį su balkšvu skysčiu, arba bent man taip atrodė, nes blankioj šviesoj viskas atrodo kiek kitaip.
Norėčiau pasakyti, kad mes sugavom ar užmušėm tą padarą ir visi kartu išsinešdinom iš miško, bet nutiko ne tai. Na panašiai, bet ne visai taip.
Visi trobelėje buve žmonės joje atsirado kaip ir aš. Jie prabudo vidury miško tamsoje ir tiesiog atsitiktinai užklydo iki trobelės. Kai kurie prabudo ne vieni, kartu su kitais žmonėm šalia, tačiau niekas vienas kito nepažinojo ir neprisiminė kaip čia atsidūrė. Mes įtarėm, jog dar daug žmonių buvo miške ir iki šiol nerado trobelės arba jau buvo sumedžioti padaro, o galbūt kažkam net pavyko išeiti iš miško, sunku pasakyti. Nemažai žmonių einant link trobelės irgi buvo užpulti padaro kaip ir aš, daug jų buvo sudraskyti ar nusitempti kažkur toliau į mišką. Vyriškis man padavęs sriubą papasakojo kaip moteris kuri su juo ėjo link trobelės buvo sudraskyta jam prie akių ir jis iš baimės tiesiog paliko ją ir pats išsigelbėjo kol tas padaras tuo metu draskė jos pilvą. Man taip pat tas pats vyriškis kitiems negirdint papasakojo jog kai aš atsidūriau šalia trobelės iš pradžių žmonės ginčijosi ar mane įleisti, nes viduj buvo nedaug maisto ir vandens, galiausiai kol jie nusprendė mane įsileisti mane jau tampė padaras, kurį jiems mano laimei kažkaip pavyko nuvyti.
Aš toje trobelėje miegojau tris paras ir prabudęs buvau dar dvi, tuo metu mūsų buvo septyni, trys moterys ir keturi vyrai. Kol aš miegojau į trobelę užklydo dar viena pora žmonių, tačiau taip pat du žmonės išejo pasirinkt šakų ugniai ir niekad negrįžo. Mus galiausiai išgelbėjo sraigtasparnis ir mane greitai nugabeno į ligoninę, mums nieko neaiškino ir neatsakinėjo į klausimus, po kelių savaičių aš buvau paleistas iš ligoninės ir turėjau pasirašyti kažkokius popierius jog apie tai niekad nekalbėsiu. Nežinau ką apie tai turėčiau galvoti, nežinau kas manimi patikėtų net jeigu ir pasakyčiau ir manau jog pareigūnai keistomis uniformomis mane privertę pasirašyti popierius taip pat labai gerai tai suvokia. Aš neturiu draugų, mano šeima su manim beveik nesusisiekia, pasirodo aš buvau dingęs bent keliems mėnesiams ir per tą laiką niekas manęs nepasigedo, apart mokesčių ir interneto sąskaitos žinoma… Žinau jog trobelėje praleidau penkias dienas, ligoninėj gulėjau dar dvi savaites, vadinas iš viso tai yra apie 20 dienų, kur praleidau kitą mėnesį ir 10 dienų neįsivaizduoju. Iki šiandien man diegia šonkaulius, kurių vienas taip niekad taisyklingai ir nesugijo ir aš vaikštau su keistu atsikišusiu kaulu.
Iki šiol niekam nepasakojau šios istorijos, po to kai patekau į ligoninę nemačiau nei vieno su manim trobelėje buvusio žmogaus, manau jog mus po įvykių pasistengė kuo greičiau išskirti. Vieno žmogaus istorija skamba beviltiška bepročio fantazija, tačiau kai tą pačią istoriją pasakoja daug žmonių tai galėtų patraukti visuomenės dėmesį. Mano gyvenimas beviltiškas ir iš tiesų aš neturiu ko prarasti net jeigu ir kažkas išsiaiškintų jog aš parašiau šį tekstą. Man nerūpi ką jūs pagalvosit, tikiuos ir prašau tik vieno pasidalinkite šia istorija. Aš noriu surasti kitus žmones, kurie patyrė tą patį. Noriu žinoti jog visa tai ne mano galvoje, noriu sužinot kas nutiko kitiems, man reikia žinoti jog viskas buvo tikra, kad aš neišprotėjęs ir tu man padėsi.