Manau visi žinote apie gilųjį internetą. Tą ką esate girdėję apie jį yra tiesa – tai nėra smagi vieta. Kol kai kurie žmonės ten ieško žolės ar ginklų, ar tiesiog naršo iš smalsumo, kiti… na, jie tikrai niekuo geru neužsiima. Tačiau aš noriu pakalbėti ne apie šiuos iškrypėlius. Aš noriu jums papasakoti, kas slypi toliau už šį internetą. Apie labai paslaptingą ir nepaaiškinamą interneto dalį. Tai dalis, kurios niekas neturėtų matyti.
Prieš kurį laiką internete atsirado informacinis grafikas. Nežinau kada tiksliai. „8 interneto lygiai“. Gal esate jį matę. Kad ir koks įdomus jis buvo, jis visiškai klaidingas.
Aš jums nepasakosiu kaip ten patekti. Labai mažai tikėtina, jog jums pavyktų, jei ir pasakyčiau. Aš nebandau savęs girti, aš tiesiog daugiau nieko savo gyvenime neveikiau. Žinoma, mane perspėjo. Visi man sakė, jog tai, ką pamatysiu, man nepatiks. Jog aš to net nesuprasiu. Dabar šį perspėjimą perduodu jums. Nebandykite to ieškoti.
Ši vieta neturi oficialaus pavadinimo, bent jau aš tokio nematęs. Tačiau yra gandų. Nuo Illuminati pokalbių svetainės iki virtualios kalėjimo kameros skirtos eksperimentiniam dirbtiniam intelektui, kuris nutrūko nuo grandinės, taip sakant. Realybėje – tai daug baisiau. Po ilgo ir įkyraus ugniasienių (firewall‘ų) nulaužinėjimų, šifravimų, keistų filosofinių mįslių sprendimo ir užslėptų nuorodų sekimo proceso man pagaliau pavyko pasiekti tuščią puslapį, kuriame buvo tik viena eilutė teksto ir teksto laukelis po ja. „Quid quaeris?“ Iš lotynų išvertus reikštų „Ko ieškai?“ Atsimenu, buvau nustebęs. Tačiau, kai galvoju apie tai dabar, nežinojau ko tikėjausi. Prisipažinsiu, šiek tiek pastrigau. Iš dalies, dėl to nes nežinojau atsakymo. Aš neturėjau jokio tikslo, tiesiog norėjau išbandyti ar man pavyktų. Iš pradžių išbandžiau bendrus atsakymus. Įvedžiau „tiesos“ ir „apšvietimo“. Tokius dalykus kaip iš Matricos. Niekas neįvyko. Išbandžiau daugelį atsakymų, tačiau niekas nesuveikė. Jau pradėjau jaustis susierzinęs. Gal tai buvo puslapis bandantis apgauti. Gal nieko iš tikrųjų neišsiaiškinau. Gaila, kad taip nebuvo.
Pabandžiau įvesti kažką kas toptelėjo į galvą. Nežinau, iš kur aš tai sumasčiau ir kodėl pagalvojau, kad tai suveiks, bet įvedžiau „to kas ieško manęs“. Dabar kai pagalvoju apie tai, tai galėjo būti dirbtinis intelektas. Mano nuostabai, puslapis tapo tuščias. Visiškai tuščias. Aš laukiau. Po penkių minučių mane nukreipė į kažką kas atrodė lyg forumas. Nors ne, tai nebuvo forumas. Tai buvo daug paprastesnis puslapis. Tiesiog puslapis, kurio fonas buvo rudai geltonas, pilnas nuorodų sąrašo. Pačių nuorodų nėjo iššifruoti. Tiesiog sekos su įvairiais ženklais, simboliais ir raidėmis. Daugelio simbolių buvau niekada nematęs. Atrodė tarsi ateivių kalba. Savaime aišku, tai buvo tiesiog kodas, kurio nesupratau. Ties šiuo momentu, aš nebežinojau ko tikėtis. Kiekviena nuoroda galėjo nuvesti bet kur. Paspaudžiau ant pirmosios. Pakrovė gyvą transliaciją kas atrodė tarsi Paryžiaus katakombos. Pažiūrėjau kurį laiką, tačiau niekas neįvyko.
Perėjau prie sekančios nuorodos. Ten buvo vaizdo įrašas, kuriame labai krutėjo vaizdas ir buvo tamsu. Tačiau galėjau matyti vyrus, kurie buvo apsirengę karine apranga. Jie buvo name, atidarinėjo visas duris ir tikrino kiekvieną kambarį. Galiausiai jie išspyrė vienas duris ir rado kažkokį padarą. Aukštas ir žmogaus formos su žvynuota oda. Tas padaras graužė nutrauktą ranką. Jie bandė jį pašauti, tačiau jis pabėgo pro langą. Vaizdo įrašas nutrūko ties ta vieta. Aš buvau pasimetęs. Ką aš ką tik pamačiau? Tai atrodė pernelyg tikroviška, jog būtų neišleisto filmo kadras. Aš susidomėjau. Gal vis dėlto mėnesiai galvos skausmo ir raudonų akių atsipirko. Negalėjau dabar sustoti. Pradėjau žiūrėti sekančias nuorodas. Su kiekviena nuoroda, viskas tapo vis labiau ir labiau keista. Labiau neraminančio. Radau dokumentą užvadintą „Paragon projektas“, kuriame buvo aprašyta eksperimentavimas su žmonėmis, kuris suteikdavo nežmoniškus kiekius galios ir ištvermės. Panašu lyg tai buvo sėkmingas projektas. Be to, atrodė oficialiai.
Buvo rašinių apie erdvės laiko anomalijas, nesutapimų realybėje ir tarsi nuotraukų iš kitų dimensijų. Taip pat buvo aiškių aprašymų ir paaiškinimų apie Area 51, Bermudų trikampį, nužudymus, dingimus ir tikroji tiesa apie Šventąjį Gralį. Vienas iš labiau trikdančių dokumentų buvo apie „pasaulį užbaigiančią bombą“. Atominė bomba 720000 kartų galingesnė nei ta, kuri buvo numesta ant Hirošimos. Nežinau, kodėl mums to gali reikėti. Radau nenumatytų atvejų planų įvairioms apokalipsėms: branduolinės žiemos, biologinių ginklų, viruso protrūkio. Kai kurie dar keistesni buvo užvadinti „Marianos lovio anomalija“, neaiškiai užvadintas „Keistas vyras penkioliktame aukšte“ ir vienas, į kurį kreipiamasi tiesiog „Užtemimas“. Atgauti žurnalai apie žmonių, galinčių pasiverst į gyvūnus, medžiokles, 911 skambučių nuorašai iš gyventojų, kurie pradingo 1977 m., mieste esančiame Teksase ir netgi žurnalai, kurie priklausė žmonėm susijusiems su Diatlovo perėjos incidentu. Jie išprotėjo ne dėl sniego.
Aš ten praleidau daug valandų žiūrėdamas į įvairius puslapius, puslapius, kurių, turėjau nuojautą, jog neturėjau matyti. Radau 1910 m. tylaus filmo anonsą, kurį peržiūrėjus žmonės sau išsitraukdavo akis, o tai beveik sužlugdė visa industriją. Buvo vyro su gaubtuvu, kuris sėdėjo priekyje kameros ir buvo nuleidęs galvą, gyva transliacija. Jis galiausiai pakėlė galvą. Nors jis neturėjo burnos, gilus, šiurkštus „Labas“ nuskambėjo per mano garsiakalbius. Kažkaip žinojau, jog tai sklido iš jo. Aš ten nepasilikau. Buvo neaiškių, tačiau detalių, paaiškinimų kaip nusipjauti savo galūnes ir prisisiūti lavono galūnes, kaip atlikti religinius užkeikimus viduryje Siberijos miško ir koordinatės, kuriose buvo laikomi nukritę angelai. Nebuvo aišku, ką visą tai turėjo reikšt ir kokia to prasmė. Taip pat buvo 20 sekundžių ilgio vaizdo įrašas užvadintas „Gyvenimo beprasmybė“. Aš jo neperžiūrėjau. Tuomet supratau, jog nesvarbu kokio lygio vyriausybė bebūtų, jie neturės galios suvaldyti visko kas čia vyksta. Vienas iš labiausiai baiminančių dalykų buvo tai, jog neradau sąrašo pabaigos. Nesvarbu kiek slinkčiau žemyn, sąrašas nesibaigė.
Man atrodo, jog aš nesugebėjau aprėpti visko savo protu ir galiausiai likau be sąmonės, nes pabudau ant žemės viduryje nakties. Pažiūrėjau į savo kompiuterio ekraną ir pamačiau besikartojantį įrašą iš sraigtasparnio, kuris filmavo milžinišką į krabą panašų padarą, kuris niokojo pakrantinę salą. Išjungiau jį. Ilgą laiką sėdėjau ir nieko nedariau. Negalėjau apimti protu, ką aš mačiau ir nemanau, nors ir norėjau. Nežinau, kodėl vis tiek toliau naršiau. Man protas sakė išsinešti kompiuterį į lauką ir jį sudaužyti. Tačiau aš to nepadariau. Pamačiau, ko prieš tai buvau nematęs. Maža žinutė kairėje apatinėje ekrano pusėje. Nežinau ar ji visada ten buvo ar ne. Buvo sunku perskaityti ir turėjau prisimerkti. Daugiau lotynų. Išvertus reiškė „Ar tu patenkintas?“ Buvo du pasirinkimai po šia žinute: taip ir ne.
Aš žinojau atsakymą į šį klausimą. Aišku, kad nebuvau patenkintas. Aš buvau išsigandęs, sutraumuotas visam likusiam gyvenimui. Tačiau man reikėjo paspausti taip. Jei būčiau paspaudęs taip mane gal būt būtų išmetę iš tos prakeiktos vietos. Atgal į komforto zoną ir blaivų mąstymą. Net ir dabar negaliu pasakyti kodėl paspaudžiau ne. Bet kai paspaudžiau, atrodė lyg puslapis atsinaujino. Viskas atrodė taip pat, tačiau buvo tik keturios nuorodos. Šį kartą, nebuvo jokių atpažįstamų skaičių ar simbolių. Iš viso atrodė lyg kažkas ne iš mūsų planetos. Tiesiog rinkinys labai grubių simbolių, kurie neatrodė lyg turėtų kažkokią prasmę. Paspaudžiau ant pirmos nuorodos. Po 20 sekundžių aš užtrenkiau savo kompiuterį. Negaliu apibūdinti ką mačiau. Žinau tik tai, jog neturėjau to matyti. NIEKAS neturėtų matyti to, ką mačiau. Tai nebuvo tiesiog nesuprantama, aš negaliu paaiškinti kodėl taip buvo. Aš negalėjau aprėpti protu nuotraukų, kurias mačiau. Jos nebuvo šokiruojančios, nieko panašaus. Aš tiesiog negalėjau nieko atpažinti. Aš atpažinau judančius dalykus, bet ne tokiu būdu kokiu žemėje koks nors gyvūnas gali judėti. Spalvos, kurių aš dar nebuvau matęs. Tiesiog galvojant apie tai man sukelia galvos skausmą. Tai yra geriausias būdas kuriuo galiu tai atvaizduoti. Žemėje mes turime 3 dimensijas. Galime judėti į priekį, atgal, kairę, dešinę, 72,4 laipsnius į pietvakarius ir t.t. Šie dalykai nebuvo apriboti tuo. Negaliu paaiškinti tiksliau. Aš tik žinau, kad nebenorėjau to matyti daugiau. Nemanau, kad būčiau sugebėjęs daugiau žiūrėti.
Išėjau iš savo kambario. Pirmą kartą po ilgo laikotarpio ruošiausi išeiti iš namų. Man reikėjo gryno oro. Pasivaikščioti ar kažko. Po velnių aš galvojau nubėgti maratoną vidurį nakties, jog pamirščiau nors trumpam ką mačiau. Užsidėjinėjau savo striukę, kai išgirdau beldimąsi į duris. Mane išmušė iš vėžių. Aišku, kad neplanavau atidaryti. Maždaug po minutės ir dar penkių pasibeldimų pradėjo kažkas šnekėti. „Atidaryk duris. Mes žinome ką padarei, tačiau tavęs nenorime sužaloti. Mes tik norime pasikalbėti.“ Tonas neskambėjo grėsmingas. Galiausiai, sutikau. Atidariau duris ir pamačiau du aukštus, plonus vyrus su kostiumais. Jie nusišypsojo man. „Ar galime užeiti?“ Aš vis dar nežinau kaip jie mane rado. Aš tikrai maniau, kad buvau nesusekamas.
Mes prisėdome ant sofos. Aš tiesiog laukiau atsakymų. Vienas iš jų pažiūrėjo į mane ir paklausė: „Ko ieškojai?“ „Nežinau. Tačiau tikrai nežadu ten grįžti“, – atsakiau. Jis ir vėl nusišypsojo. Lyg jis tai norėjo išgirsti. Kitas paklausė: „Su kuo tu dirbi?“ Jo tonas buvo šiek tiek agresyvesnis. Aš tiesiog papurčiau galvą. „Klausykit, aš nežinojau į ką aš įsivelsiu. Aš nieko neieškojau.“ Jie kurį laiką į mane spoksojo. „Aš niekam nesakysiu nieko. Patikėkite manimi.“ Jie pagaliau atsakė: „Mes dėl to nesijaudiname. Abejojame, kad kažkas patikėtų jumis.“ Dar viena šypsena. Ji atrodė nuoširdi. „Mes tiesiog norėjom sužinoti tavo prioritetus.“ Retrospektyviai, tai buvo labai keistas klausimas. „Padaryk mums paslaugą ir mes išeisime.“ Aš pakėliau galvą. „Atiduok mums įrenginį su kuriuo priėjai prie ten.“ Aš neklausiau jokių klausimų. Aš nubėgau į viršų ir galima sakyti numečiau jiems savo nešiojamą kompiuterį. Jie abu dar kartą man nusišypsojo prieš eidami link durų. Prieš pat jiems išeinant, vienas iš jų apsisuko. „Manau, kad mums nereik to sakyti, bet nebandyk to daugiau. Ir nerodyk niekam kaip ten patekti. Mes žinosim, jei nepaklausysi.“ Aš nepaklausiau kas jie tokie buvo. Nemanau, kad norėčiau sužinoti.
Praėjo savaitė. Nebesilankau internete tiek kiek seniau. Po visko kas įvyko, aš tiesiog bandysiu viską pamiršti. Bandysiu apie tai daugiau nebegalvoti. Pradėjau sapnuoti baisius košmarus. Lankausi pas terapeutą dėl to, bet nemanau, kad tai padeda. Bet aš neleisiu visam šitam reikalui sugadinti mano gyvenimo. Tačiau bijau, jog tai bus neįmanoma. Yra dalykų apie kuriuos tiesiog neturėtume žinoti. Turbūt dėl mūsų pačių saugumo ir sveiko proto. Nebandykite jų surasti. Taip geriau. Tačiau… gali būti šiek tiek per vėlu man.
Sakoma, jog smalsumas pražudė katę. Juokinga. Tai atrodo lyg asmeninis užpuolimas šiuo atveju.
Nepamiršau apie tą naktį. Tai nėra tiesiog dalykas apie kurį gali nustoti mąstyti. Kas per velnias buvo paskutinis dalykas kurį mačiau? Keista yra tai, jog to niekada nebūna mano košmaruose. Visada kiti dalykai. Prisiekiu, galiu matyti tą vyrą be burnos kiekvieną kartą kuomet užmerkiu akis. Bet… gal tai nėra taip keista. Mano smegenys negalėjo aprėpti to pirmą kartą, tai kaip mano pasąmonė tai galėtų atkurti? Šūdas. Nebenoriu apie tai mąstyti. Bet negaliu.
Matote, mano problemos nebėra tik mano galvoje. Maniau, kad viskas baigėsi kai vyrai juodais drabužiais apsilankė pas mane. Maniau, kad viskas baigėsi. Retrospektyviai, tai buvo tik svajonės. Ne tai buvo tiesiog klaidinga. Po visko ką mačiau? Matyt ne taip viskas veikia. Matyt pasaulis nėra toks paprastas. Štai kas pastaruoju metu vyksta:
TREČIADIENIS
Praėjo trys dienos nuo tada kaip grįžau į darbą ir manau, kad mane sekioja. Ne. Aš esu tikras, kad mane sekioja. Pirmą kartą aš to nepastebėjau. Kad ir kas sekioja, jie naudoja skirtingus automobilius. Visą laiką tapati rutina. Po darbo aš įsėdu į mašiną ir važiuoju namo. Kitas automobilis visą laiką mane seka iki kol įsuku į savo kiemą ir jie tiesiog pravažiuoja tiesiai. Jei tai įvyktų tik kartą, apie tai negalvočiau. Bet tris kartus? Normaliose situacijose galėčiau tai vadint sutapimu. Dėl aiškių priežasčių to padaryti dabar negaliu. Aš nesu tikras, ko jie nori iš manęs. Gal jie mane stebi. Dieve, aš tikiuosi, kad jie daro tik tai. Jei situacija tokia, aš tiesiog nieko nedarysiu ir lauksiu. Duosiu jiems tai, ko jie nori.
KETVIRTADIENIS
Šį kartą, pabandžiau pažiūrėti pro galinį veidrodėlį. Langai buvo užtamsinti. Šaunu. Ir vėl, aš įsukau į savo kiemą, o jie toliau nuvažiavo. Žinau, kad sakiau, jog nieko nedarysiu, tačiau tokia nesąmonė tikrai išsekina žmogų. Nebenoriu su šiuo pragaru gyventi. Prisiekiu, jie seka iš arčiau kiekvieną kartą.
PENKTADIENIS
Šiandien padariau kai ką kitaip. Pasinaudojau viešuoju transportu vietoj vairavimo. Man labai reikėjo išgerti, todėl nuėjau į barą po darbo. Tai buvo daugiau eksperimentas. Pamatyti kaip atidžiai jie mane sekioja. Jei jiems atsibos laukti manęs tai tegul jie eina velniop. Aš vis tiek gyvenu savo gyvenimą. Nors negalėjau atitraukti akių nuo langų visą laiką kaip buvau ten. Kuomet pakankamai pasigėriau išsikviečiau taksi. Ir visiškai nenustebau pamatęs, jog jie buvo už mūsų. Bet ko aš nesitikėjau – tai buvo tas pats automobilis kaip ir vakar. Panašu, jog jie pasidavė su slėpimusi. Nežinau kaip dėl to man jaustis.
Po velnių. Dar kai kas pasikeitė. Šį kartą jie nenuvažiavo. Kai taksi mane paleido, aš apsisukau ir pamačiau, jog ta mašina pasistačius pusė kvartalo nuo mano namų. Aš tiesiog nuėjau į namus. Ką man reikėjo daryti? Iškviesti policiją man net netoptelėjo į galvą. Bet nemanau, kad tai būtų padėję.
Praėjo trys valandos ir jie vis dar ten. Aš jų nestebėjau visą laiką, todėl nežinau ar jie mašinoje ar ne. Nėra smagu apie tai galvoti. Jokiu būdu aš neužmigsiu šiąnakt.
Dabar yra maždaug 2 valanda nakties. Gavau žinutę. Privatus numeris. Štai kas joje buvo parašyta:
„Išeik iš namų. Nenaudok paradinių durų, jie vis dar čia. Ateik į visa naktį dirbantį restoraną maždaug už 5 kvartalų. Negalvok apie vairavimą, jie žinos. Būk greitas, jie tuoj ateis pas tave. Nebūk sekamas. Palik įjungtas šviesas.“
Aš užšalau vietoje tai perskaitęs. Jie ateis į vidų? Ko? Kas man rašo,bpo velnių? Aš nežinau ką jūs būtumėte darę tokioje situacijoje, tačiau aš paklausiau perspėjimo. Aš buvau tokioje paranojoje tuo momentu.
Girtas ir pavargęs aš užsidėjau striukę ir išėjau pro galines duris. Aš taip pat pasiėmiau kuprinę su savo kitu nešiojamu kompiuteriu. Nežinau kodėl. Bet atrodė lyg turėjau taip padaryti. Palaukiau sekundę ir tada perlipau per savo tvorą. Kai buvau tikras, kad niekas manęs nematė, pradėjau eiti link restorano. Po maždaug keturiasdešimt minučių atėjau į restoraną. Būčiau nuėjęs greičiau, tačiau aš šokdavau į krūmus tik pamatęs pravažiuojančią mašiną.
Aš peržvelgiau restorane esančius žmones: prie stalo girti studentai, keli sunkvežimių vairuotojai ir vyras su gaubtuvu sėdintis prie kompiuterio restorano gale. Jis neatrodė grėsmingas. Jis buvo liesas. Spėjau, kad tai jis. Priėjau prie jo stalo ir atsisėdau.
Jis pažiūrėjo į mane. „Labas. Ko nori?“
„Tu man parašei.“ Buvo trumpa pauzė. Susijaudinau sekundei. Nejaugi tai ne jis? Bet jis nutraukė tylą.
„Taip. Jie tave atsekė?“
„Ne, nemanau.“ Jis linktelėjo. „Gerai.“ Ir tada nusijuokė. Lyg tai turėjo būti juokinga. „Nu tu ir prisidirbai, ar ne?“ Sunku ginčytis. „Ką tu darei, ką norėjai sužinoti?“
„Nieko, prižadu. Aš tiesiog padariau tai iš smalsumo“ Jis tiesiog žiūrėjo į mane linksmai netikėdamas. „Gaila, tada nuobodu. Būtų buvę kieta, jei būtum buvęs šnipas ar kažkas panašaus.“ Ir vėl nusijuokė.
„Klausyk, kas tu toks? Iš kur žinojai, kad jie manęs nori? Kas jie toki iš viso?“ Užpuoliau jį klausimais.
„Gerai, apsiramink. Aš tau neatsakysiu kas jie toki, aš pats nežinau. Bet aš tau pasakysiu, kad jie neturi gerų ketinimų.“ Šaunu pamąsčiau. „Tai iš kur tu žinai apie juos?“
Jis tylėjo. „Jie mane bandė pagauti. Vieną sekundę skaitau apie demonus ant mėnulio, kitą jie mano duris laužia. Tai buvo prieš mėnesius, aš persikrausčiau miestą.“
Aš buvau pasimetęs „Palauk, ką turi omenyje?“
„Jie bandė mane nužudyti.“ Aš negalėjau tuo patikėti. „Ir tu tiesiog peržiūrinėjai nuorodas? Viskas? Tu pamokei kitus kaip ten patekti ar kažkas panašaus?“ Jis pakėlė savo antakį. „Ne. Kodėl klausi?“
Aš pasimečiau. „Jie man to nedarė.“ Aš pasakiau. „Jie atėjo pasiėmė mano nešiojamą kompiuterį ir davė man įspėjimą.“ Dabar jis buvo pasimetęs. „Tikrai…“ Atrodė lyg mąstė apie kažką kurį laiką.
Tada jis nusprendė manęs paklausti kaip jie atrodė. „Tiesiog vyrai su kostiumais“, – atsakiau. „Ko jie tavęs klausė?“ buvo jo sekantis klausimas. Aš jam pasakiau. Tada prisiminiau paskutinį dalyką kurį man jie sakė. „Tada jie manęs paklausė koki buvo mano prioritetai. Keistas klausimas.“ Jo veidas nerodė jokios išraiškos.
„Taip… keista ar ne?“ Tuomet buvo nepatogi tyla. Pagaliau paklausiau tai kas mano galvoje buvo nuo tos nakties: „Tas puslapis su keturiomis nuorodomis, kas ten per velnias?“
Jis pakėlė savo antakį ir pasakė man, kad nežinojo apie ką šneku. Čia viskas pasidarė keista. Po to kai maždaug apibūdinau ką mačiau, jo išraiška pasikeitė visiškai. Aš galėjau pastebėti staigų pokytį jo elgesį.
„Ką tu parašei teksto laukelį?“ Jis paklausė manęs. „To kas ieško manęs.“, – atsakiau. Buvau visiškai pasimetęs. „O tu ne tą patį rašei?“
Jis tiesiog pakratė galvą. „Ne…“ Tuomet jis uždarė savo nešiojamą kompiuterį ir atsistojo. „Kur tu po velnių eini?“, – paklausiau. „Mes čia per ilgą laiką. Klausyk, žinau, kad turi klausimų, bet negaliu atsakyti jų. Šiandien pernakvok motelį ar kažkur.“ Ir jis pradingo. Ką man reikėjo daryti, sustabdyti jį? Aš vis dar nežinau kas jis toks. Vienintelis dalykas, kurį jis man pasakė apie save tai savo vardą – Jackson. Ir tai jis turbūt netikras.
Visiškai nusikalęs ir vis dar šiek tiek girtas išėjau iš restorano ir bandžiau likti pasislėpęs kol ieškojau šalia esančio motelio. Savaime aišku, tai nebuvo smagu.
Ir štai aš sėdžiu kažkokiam neaiškiam motelį 4:30 vidurį nakties. Mano akys pačios merkiasi, bet aš vis dairausi aplink save. Tai yra šūdinų situacijų viršūnė. Pabandysiu kažkiek pamiegoti. Daugiau nieko negaliu daryti. Sugalvosiu kažką ryte.
ŠEŠTADIENIS
Na iš tikrųjų jau kuris laikas šeštadienis. Dabar yra 8 val. ryto. Vos užmigau. Turiu tokį nejaukų, grėsmingą jausmą, kad kažkas negerai. Įsijungiau televizorių. Man reikėjo kažko kas prablaškytų mano galvą. Ką pamačiau toliau buvo visiška priešingybė.
Tai buvo žinių reportažas. Vyras pasmaugtas KFC restorano tualete. Bet nužudytasis… buvo vienas iš asmenų, kurie tą naktį atėjo į mano namą ir paėmė mano kompiuterį. Jokių įtariamųjų. Aš tiesiog spoksojau į ekraną, be galo ilgą laiką. Kas per velnias vyksta? Staiga suvibravo mano telefonas. Kitokia žinutė iš privataus numerio. Štai kas buvo parašyta: „Nueik į baseiną penktoje gatvėje. Surask 128 spintelę vyrų rūbinėje. Kodas yra 12-27-33. Tolimesnės instrukcijos bus vietoje. Padaryk tai kol kažkas nesusekė šios žinutės. Būk be telefono.“
Žinoma. Nejaugi aš toks kvailas? Vis dar su savimi turėjau telefoną. Kad ir kas mane sekė būtų galėjęs surasti mane. Aš apie tai net nebuvau pagalvojęs.
Iš smalsumo, žvilgtelėjau pro langą. Be abejo, mane sekusi mašina dabar stovėjo visai netoliese. Laimei, pirmą kartą pastebėjau vairuotoją ir keleivį – jie išlipinėjo. Jie abu dėvėjo pirštines ir vienas iš jų laikė portfelį. Jie eina link įėjimo.
Nusiuntus tai į savo ir draugo elektorinius paštus, aš turėsiu skubiai mąstyti. Jau įmečiau telefoną į tualetą ir turiu atsikratyti šio nešiojamo kompiuterio. Tačiau žmonės turi sužinoti, jog tai įvyko. Jeigu kada nors vėl susisieksiu su jumis, būsiu iš visko ištrūkęs. Jėzau, koks šūdinas visas šitas reikalas.
Šiuo metu aš lėktuve, skrendančiame į Scottsdale, Arizonoje. Iš tiesų, aš nebuvau išvykęs iš valstijos šešis metus. Maniau, kad padarysiu tai kažkada, bet… nesitikėjau to daryti tokiomis aplinkybėmis. Nesvarbu, šiek tiek sugrįžkime. Štai kas įvyko:
Iš karto man išmetus nešiojamąjį, išgirdau, jog kažkas judino mano spyną. Jie bandė atrakinti ją. Aš niekada nesu buvęs itin įtemptoje situacijoje, todėl galite įsivaizduoti, kaip aš jaučiausi. Tačiau žmogaus protas yra iš ties įspūdingas. Kai pradedi manyti, jog priėjai liepto galą, noras gyventi staigiai pakyla.
Staiga man į galvą šovė vienintelis būdas ištrūkti iš čia, balkonas! Nedelsdamas, aš nubėgau į jį ir iššokau. Laimei, šokau iš antro aukšto, todėl nesusilaužiau kojų. Dabar turėjau apsispręsti, bėgti ar slėptis? Nei vienas pasirinkimas neskambėjo viliojančiai. Šūdas, pagalvojau. Aš panikavau. Tada pastebėjau savo išsigelbėjimą – taksi, stovintį kitoje aikštelės pusėje. Tekinas nubėgau prie jos.
Pabeldžiau į langą, išgąsdindamas vairuotoją.
„Pone Horvat?“ – Jis paklausė.
Deja ne. Tačiau aš vis tiek linktelėjau.
„Sakėte 8:40, ar ne?“ – Pasiteiravo su suglumusiu žvilgsniu.
„Baigiau ankščiau. Važiuojam.“ Mano balse buvo girdėti nerimas, tačiau aš stengiausi tai paslėpti. Tik to man ir reikėjo – kad jis pagalvotų, jog aš beprotis ir nuvažiuotų.
Aš įlipau, pasakiau jam adresą ir mes išvažiavome. Prieš mums išvažiuojant, aš dirstelėjau atgal. Du vyrai, kurie išlipo iš mašinos, dabar stovėjo balkone, kur prieš minutėlę buvau aš. Žinojau, jog už tų tamsių akinių, jie spoksojo į mane, negyvais žvilgsniais. Nepaisant viso to, aš galėjau šiek tiek atsipalaiduoti, nors ir neilgam.
Aš permąsčiau gautą žinutę. „Padaryk tai kol kažkas nesusekė šios žinutės.“ Tai reiškė, jog laikrodis vis dar tiksėjo. Jeigu jie nežino kur aš važiuoju, greitai žinos.
Po maždaug penkiolikos minučių mes pagaliau atvykome. Tik įėjus nubėgau į rūbinę. Ji buvo beveik tuščia. Aš vis kartojau kodą galvoje. Tai buvo mano vienintelis pasirinkimas. Ankščiau man nerūpėjo sužinoti tiesą, tačiau… tačiau dabar atrodė, jog neturiu pasirinkimo. Aš pagaliau radau spintelę. Nežinau, kodėl tas bičas pasirinko tokią didžiulę vietą. 12 į kairę, 27 į dešine, 33 į kairę, atidaryta.
Viduje gulėjo senas blackberry telefonas ir vokas. Aš atidariau jį, viduje rasdamas lėktuvo bilietą, 2000 dolerių grynais ir lapelį. Ant lapelio, siaubingu raštu buvo parašyta „PATIKRINK TELEFONĄ, SLAPTAŽODIS: SNAKETRACKS“. Aš pradėjau tai daryti ir įjungiau senovinį prietaisą. Atsimenu, jog tai man buvo šiek tiek juokinga. Pastoviai maldavau tėvų vieno iš tokių telefonų kai buvau vaikas. Šiais laikais, jis buvo truputį pasenęs.
Greitai išnaršiau telefoną, bet jis buvo beveik tuščias. Jokių programų, nuotraukų, nieko. Buvo vienintelis kontaktas, su tiesmuku vardu – „PASKAMBINK MAN“. Aš tai ir padariau. Po vos vieno pyptelėjimo, kažkas pakėlė. Tačiau jo balse buvo girdėti nedrąsi gaida. Kažkodėl jis man atrodė girdėtas.
„Kas čia?“
„Na…“ Kaip man reikėjo reaguoti? Ar turėjau pasakyti savo vardą? „Aš gavau tavo žinutę.“ – galiausiai atrėžiau. Trumpa pauzė. Nesitikėjau tokio atsakymo iš jo.
„Ar tu tikintis?“ – Jo tonas dabar buvo daug agresyvesnis. Kokio velnio jis to manęs klausė? Tačiau aš nepajėgiau jo apklausti.
„Augintas kaip protestantas, tačiau dabar agnostikas… turbūt“, – buvo mano atsakymas. Man pasirodė, jog jis šiek tiek atsipalaidavo. Tada baigė skambutį. Na, šūdas. Gal jis išprotėjęs ar ką? Mano mintys buvo nutrauktos, kai aš gavau žinutę. Jis atsiuntė man adresą ir kambario numerį. „SUSITIKIME“ buvo vienintelis žinutės žodis. Aš sekundę į ją pažiūrėjau, prieš atsitokėjant. Tiesiog turėjau pasiimti daiktus ir skuosti iš ten.
Išgirdau kaip staiga atsivėrė rūbinės durys. Tada kažkas pradėjo eiti link manęs. Bėgti, netgi. Aš prisišikau iš baimės. Pradėjau grūsti daiktus į kišenes ir ieškoti būdo pabėgti. Vėl gi, turėjau tik vieną pasirinkimą. Pabandžiau ištrūkti į baseino įėjimą. Man bėgant, girdėjau šūvius už savęs. Žinojau, jog jie naudojo duslintuvus, tačiau tai nedaug paguodžia, kai šūviai yra už vos 10 metrų. Staiga, pajaučiau duriantį skausmą pilve. Pamačiau kaip kulka praėjo kiaurai pro spintelę prieš pat mane. Dieve, nedaug trūko. Bėgau greičiau, nei maniau, jog pats sugebu. Parklupdamas prie įėjimo, vos neįkritau į baseiną. Gelbėtojas pradėjo šaukti ant manęs, kai išbėgau į avarinį išėjimą.
Tačiau negalėjau sustoti. Paskubomis judėjau, kas minutę vis pasukdamas, pastoviai žiūrėdamas per petį. Gerai, kad aš buvau miesto centre. Lengvai įsiliejau į minias žmonių. Vienu tarpu pastebėjau porą policininkų. Pagalvojau, jog reikėtų jiems viską papasakoti, tikrai apie tai galvojau. Bet kas iš to? Jie ieškos tų dviejų vyrukų, nieko neras, kelias dienas pastebės mano namus ir tada viską atšauks. Tai nebūtų nieko išsprendę.
Galiausiai įnėriau į grožio saloną. Nebegalėjau toliau bėgti. Kirpėja tiesiog spoksojo į mane, lyg būčiau išprotėjęs. Velniop, pagalvojau. Puiki proga tapti ne taip lengvai atpažįstamu. Paprašiau, kad viską nuskustų.
Praleidau likusią dienos dalį pirkdamas įvairius dalykus. Naudotą nešiojamą kompiuterį, naujus rūbus, tvarsčių ir porą saulės akinių – bent kažkas gero išėjo iš viso šito. Šiuo metu, skrydis turėjo pakilti už poros valandų. Aš paskambinau taksi ir pradėjau kelionę ten.
Štai aš ir čia. Priešakyje vis dar ilga kelionė. Pažiūrėkime, kas bus toliau. Man išlipus iš lėktuvo, aš buvau priblokštas karščio. Dieve, dabar Lapkritis, kaip žmonės gali čia gyventi vasarą? Aš paskambinau dar vienam taksi, nuvykau į turimą adresą. Pasirodo tai buvo poilsio namai. Mintyse aš nusikvatojau. Kaip grėsminga.
Aš užlipau laiptais į kambario aukštą ir pasibeldžiau į duris. Mano galvoje bėgo milijonas minčių. O jeigu čia spąstai? Sekundę, mąsčiau tiesiog pabėgti iš ten. Bet supratau, jog tai nieko nepasieks. Po kokios minutės, durys atsidarė. Buvau kone nublokštas iš netikėtumo. Žvelgiant atgal, turėjau to ir tikėtis.
Ten buvo tas kitas bičas, kuris atėjo į mano namus tą naktį. Tas, kuris nebuvo pasmaugtas. Tačiau jis neatrodė puikiai. Turėjo mėlynę ir praskeltą lūpą, be to, tiesiog atrodę pavargęs. Jis žvilgtelėjo į mane, prieš mostelėdamas, kad įeičiau. Eidamas šiek tiek šlubavo.
„Gera šukuosena“ – švelniai sumurmėjo.
Jis atsisėdo ant lovos, o aš ant sofos priešais jį. Ilgą laiką tylėjome. Visą tą laiką, jis tiesiog spoksojo į žemę. Tiesą pasakius, nežinojau, ką pasakyti. Todėl nieko ir nesakiau. Pagaliau, jis prakalbo.
„Turbūt laikas tau pasakyti, kas vyksta.“
Tada jis man viską papasakojo:
„Maždaug prieš 4 metus, Paryžiaus katakombose įvyko incidentas.“ – Mano nugara nubėgo pagaugai, tai išgirdus
„Keturi paaugliai nusprendė, jog gera idėja būtų atsiskirti nuo ekskursijos. Turbūt jie pasiklydo ar kažkas tokio, nes galų gale, jų nerado niekas. Policija viską išieškojo. Nė ženklo. Galiausiai, vyriausybė nusprendė visur pristatyti infraraudonųjų kamerų. Tiesiog, norėdami sužinoti ar kažką pastebės. Vieną dieną, kameroje buvo pastebėtas judesys. Niekas nesitikėjo to, ką jie pamatė. Tai buvo pragaro apsireiškimas. Drebančių galūnių bjaurastis, kažkaip sulipusių į vieną masę prašliaužė pro ekraną. Ant šio daikto viršaus buvo kažkaip prilipę keturios žmogiškos galvos. Gali atspėti, kieno jos buvo.“
Aš visiškai neturėjau žodžių. Pagalvojau apie tą katakombų klipą. Džiaugiuosi, jog nesulaukiau finalinio šou. Jis tęsė:
„Jie nusprendė į ten nusiųsti „elitines“ pajėgas, kad išnaikintų tai. Pasirodo, reikėjo 12 vyrų kol nudėjo tą daiktą. Tada iškilo klausimas, ką daryti su vaizdo įrašu. Jie tiesiog negalėjo jo atsikratyti. Be to, jie nenorėjo, kad kažkas tai pamatytų. Tai vyko viso to Snowden įvykio metu, todėl jie nesijautė saugūs, naudodami vyriausybės serverius. Čia įeina ta svetainė, kurioje tu buvai. Jie surado labiausiai patyrusius techninius ekspertus, kurie turėjo užkasti jį giliai internete. Turiu omenyje, kuo įmanoma giliau. Niekas neturėjo apie jį žinoti, niekas neturėjo jo rasti ir niekas net neturėjo žinoti, ko ieškoti.“
Aš negalėjau to suprasti. Tiesa, žinojau, kaip viskas veikia, bet tikrai nebuvau tame pačiame lygyje kaip ir vyriausybės ekspertai. Taigi, kaip aš jį radau? Jis pratęsė:
„Ir kiek laiko viskas buvo gerai. Jie sudarė susitarimą su viso pasaulio vyriausybėmis. Viskas, ką jie laikė netinkama viešinti, buvo talpinama toje svetainėje. Jie netgi ėmėsi atsargumo priemonių. Kiekvienam realiam įrašui, jie sukūrė tris netikrus, tiems atrinktiesiems, kurie iš tikro sugebėjo tai surasti.“
„Pala, ką?“ – Aš tiesiog negalėjau tuo patikėti. Jis tik kikeno.
„Taip. Dauguma to, ką matei, buvo nesąmonės. Dauguma. Klipus šiek tiek sunkiau sukurti.“ Aš nežinojau, kaip man jaustis. Aš šiek tiek atsipalaidavau, turbūt. Tik šiek tiek. Jis nesustojo:
„Jie manė, jog kai žmonės ras šiuo dalykus, jie bandys juos ištirti plačiau. Tačiau, kadangi jie buvo netikri, jie nieko nerasdavo ir puslapis būdavo ignoruojamas. Tik apgaulių svetainė. Bent jau toks buvo planas.“
Aš pradėjau matyti, link kur jis lenkia.
„O kaip žmonės, kurie pradėjo tirti realius dalykus?“
Jis atsiduso.
„Klausyk, niekam nebūtų rūpėję, jeigu jie būtų pradėję tai rodyti savo draugams arba internete. Žmonės tiesiog manytų, jog jie išprotėję. Kalti prakeikti žmonės, kurie būtinai turi surasti įrodymą. Jie planuoja tai publikuoti. Taip, juos užtildo“. Aš jau pradėjau kažką sakyti, bet jis pastebėjo, nes nutraukė mane.
„Klausyk, nepradėk man skaityti moralų. Jie turėjo tai padaryti. Tai buvo jų pasirinkimas, jie atliko nusikaltimą. Ar tu tikrai manai, jog jei tai būtų paviešinta, kažkam nuo to būtų geriau? Ne, nebūtų. Kartais tiesiog geriau viską ignoruoti, supranti?ׅ“
Tiesą pasakius, turėjau sutikti.
„Bet štai kur viskas tikrai pavirto į šūdą.“ Jis pradėjo kalbėti:
„Ankščiau, įvykdavo gal du įsilaužimą per mėnesį. Staiga iššoko iki dvidešimties. Tada penkiasdešimties. Jie pradėjo tai tirti. Pasirodo sklandė gandai apie gilų ir tamsų internetą. Gandas apie puslapį, kuriame buvo laikomos paslaptys, kurių niekas neturėjo pamatyti. Jie nusprendė rasti, kaip sunku iš tikro surasti šį puslapį tiesiog skaitydami forumus ir panašiai. Ekspertam reikėjo apie 20 minučių, kad surastų jį, tiesiog sprendžiant keistas mįsles ir sekant šias paslėptas nuorodas, kurios būdavo už jų“. Tada jis paklausė paskutinio klausimo. „Ko tu ieškai? Tu esi tai matęs, tiesa?“ – Aš linktelėjau.
„Pasirodo, yra daug tinkamų atsakymų, kurie veikia. Nesvarbu, jie ne visados buvo sąmoningi. Visi, kurie turėjo žinoti apie, buvo pašalinti. Kažkas turėjo tai daryti, ar ne? Niekas neprisipažino. Tiesą pasakius, visi atrodė nuoširdūs, kai sakė, jog to nepadarė. Jie žinojo pasekmes. Po brutaliai detalaus tyrimo, jie nieko neatrado. Ir tada jie atrado sprendimą. 2010 metais, jie sukūrė eksperimentinį dirbtinį intelektą. Aš nepasakosiu tau visų detalių, bet jis tiesiog nutrūko nuo grandinės. Niekas negalėjo jo kontroliuoti. Iš karto jiems užspaudus jį į virtualų kampą su suprogramuotais spąstais, jis tiesiog pradingdavo. Po to jis tiesiog pradingo. Iki dabar.“ Jis šiek tiek palaukė tai pasakęs, lyg būtų laukęs, kol aš viską perprasiu.
„Taigi, tu manai, jog šitas DI vėl išlindo ir nukreipia žmones į ten?“ – Aš paklausiau. Jis tiesiog pasakė, jog nemano, kad tai tiesa. Jis ŽINO, jog tai tiesa.
„Tai vienintelis įmanomas paaiškinimas.“ – jis teigė.
„Tačiau kodėl?“
„Aš nežinau.“ – jis atsakė. Aš po truputį pradėjau suprast, kodėl visa tai atsitiko man.
„Šie žmonės… jie sekė mane, nes mano, jog aš pamačiau tas nuorodas, ar ne?“ Jis tiesiog linktelėjo. „Tai susiję su tuo, ką pamačiau po to. Ir tu manai, jog šis DI kažkuo į tai įsivėlęs?“ Dar vienas linktelėjimas. „Taigi, ką aš mačiau?“
Jis sekundę luktelėjo prieš pradedant kalbėti. „Aš negalėčiau atsakyti. Yra dalykų, kurių net aš nežinau. Aš galiu tau pasakyti tik tiek, jog yra tokių grupių, tokių žmonių, nepriklausančių jokiai vyriausybei, kurie ieško tokių dalykų. Tai yra slapta informacija. Ir jie kažkaip žino, jog tu esi ją matęs. Ir jie nori žinoti, ką tu žinai.“
„Jie irgi vijosi tave?“ – Aš paklausiau.
„Taip. Jie žino, jog mes kalbėjome su tavimi.“
Mane apėmė kaltės jausmas. Ar aš kaltas dėl to žmogaus mirties?
Tačiau ta kaltė greitai pavirto į pyktį. „Kaip aš galėjau žinoti?! Aš nežinau, ką aš mačiau, po velnių!“
Jis sausai nusijuokė. „Na jiems nerūpi, tiesa? Jie puls bet ką.“
„Ir kam gi tu dirbi? Vyriausybei?“ – Aš pagaliau paklausiau. Aš galvojau apie tai visą laiką, man atėjus.
„Kaip ir“ – Buvo vienintelis dalykas, kuris jį pasakė.
Jis atsistojo ir pasiėmė porą automobilių raktelių. „Mums reikia tai išsiaiškinti. Mes turim varyt.“
„Kur varyt?“ – Paklausiau.
“Į Vegas‘ą.”
Bet kokioje kitoje situacijoje, aš būčiau be galo laimingas.
Mes išėjome į lauką ir jis nuvedė mane prie senesnio, subraižyto sedano.
„Niekuo neišsiskiriantis.“ – Pasakė su šypsena. Aš jaučiau, jog jis tiesiog nori pagerinti atmosferą.
Kelionė buvo ilga ir varginanti. Mes beveik nekalbėjome. Mano smegenys buvo iškeptos, todėl nesivarginau klausinėti daugiau klausimų. Tačiau, atsimenu vieną keistą mūsų pokalbį:
„Klausyk, jeigu man kažkas atsitiks, blackberry turėtų būti failas, pavadinimu „nenumatytas atvejis“. Viskas, ką tau reikės žinoti, bus ten.“
Atsimenu, jog jaučiausi pasimetęs.
„Ką? Kas galėtų tau atsitikti?“ – Aš atsiliepiau.
„Nežinau. Dėl visa ko, tikriausiai. Nepamesk to telefono.“
Tiesa pasakius, žinojau, jog gali atsitikti daug dalykų, tiesiog nenorėjau to pripažinti. Jis mane pažadino, kai atvykome į McCarran. Aš buvau pasimetęs.
„Turi lėktuvo bilietus?“
„Jų nereik“ – Atsakė. Jis išlipo iš mašinos ir aš nusekiau jį į vidų. Kas toliau įvyko, buvo keista. Jis tiesiog praėjo pro visus. Pro registraciją, apsaugą, visus. Jie net nekreipė į jį dėmesio. Nei į mane. Tada pradėjau svarstyti, kas jis iš tikro buvo.
Mums praėjus pro įvairias parduotuves ir restoranus, šalia išvykimo, jis staiga pasuko. Aš suklupau, besivydamas jį. Jis ėjo link neįtartinų durų tarp dviejų parduotuvių. Jis pradarė jas ir aš sekiau jį. Mes ėjome pro daug koridorių, kas kiek laiko pasukdami. Pro mus praėjo įvairūs vyrai su kostiumais, bet nekreipė į mus dėmesio. Galiausia mes priėjome kitas duris. Joms atidaryti reikėjo kortelės-rakto. Jis išsiėmė vieną ir nuskenavo ją.
Aš nepastebėjau, koks didžiulis šis pastatas buvo, kol nepagalvojau apie tai po visko. Mes turbūt praėjome pro 15 kitų koridorių. Bet kokiu atveju, durys atsidarė į didelį laiptinę. Mes ėjome žemyn apie penkias minutes, kol priėjome kitą terminalą. Jis neatrodė futuristinis ar kažkas tokio. Tiesiog paprastas prakeiktas terminalas.
„Iš čia tikrai neskraido lėktuvai“ – Paklausiau. Jis pasakė, jog aš teisus. Tada pastebėjau traukinių bėgius.
„Dabar lauksime.“ – Pasakė, sėsdamas ant suoliuko. Na, puiku. Aš pasidaviau bandydamas perprasti viską, todėl net nesivarginau klausti, kas čia per vieta. Tiesiog palauksiu ir sužinosiu, kas bus, aš pagalvojau. Bet netrukus sužinojau, jog ne viskas taip paprasta, šiais laikais. Pastebėjau tualeto ženklą, netoli kambario galo ir pradėjau eiti link jo.
Baigęs, plaudamas rankas, aš pastebėjau, kažką panašaus į kortelę, įkištą už veidrodžio krašto. Aš ją išėmiau ir pradėjau ją tyrinėti.
Ji buvo standartinės vizitinės kortelės dydžio. Tiesiog balta, su juodu užrašu. Tačiau, štai kas ant jos buvo užrašyta:
„Iš tolumų, mes ieškome reikšmės,
Sekundės bėga, nuo gimimo,
Mūsų likimas nustatytas, mes susidursime su vaiduokliu,
Mums nereik vilties, mes turime mūsų tikėjimą,
Mes nesustosime iki netapsime dulkėmis,
Viskas dėl Dievo, kuriuo mes pasitikime.“
Keista, pagalvojau. Tada ją apsukau. Didelėmis raidėmis, buvo užrašyta „FOTLG“. Nesupratau, ką tai gali reikšti. Tačiau, tą sekundę, pajaučiau, jog kažkas ne taip. Tas keistas jausmas, kurį jauti, kai kažkas būna negerai. Aš norėjau jam pasakyti, kad ir kas jis toks, apie tai.
Atidariau duris ir jis buvo dingęs. Šiek tiek paieškojau aplink terminalą, bet jo niekur nebuvo. Velnias, čia nebuvo nieko kito. Viskas pradėjo švelniai drebėti. Traukinys artėjo. Na, aš tikrai į jį nelipsiu vienas. Aš apsidairiau šiek tiek daugiau, prieš išgirstant žingsnius iš laiptų pusės. Puiku, pagalvojau, jis grįžo. Ten buvo ne vienas žmogus. Vietoj pažįstamo veido, pamačiau 4 asmenis, spėju kad tai buvo vyrai. Negalėjau tiksliai pasakyti, nes jų veidai buvo uždengti maišais, su skylėmis akims. Panašiai į tą, kurį dėvi kaliausė iš „Batman Begins“.
Vienintelis skirtumas buvo tas, jog ant kaktos buvo užpurkštas simbolis. Pusė vertikalaus rato, su strėlėmis, kampu einančiomis kiaurai jį. Kiek atsimenu, be to jie buvo apsirengę normaliai. Paprastai išeiginiais drabužiais.
Aš sustingau. Tada supratu, jog nuo vieno iš jų pirštinės lašėjo skystis. Tamsus skystis. Po to viskas vyko itin staigiai. Atsimenu, jog privažiavo traukinys ir jie pradėjo bėgti link manęs.
Tuo tarpu, aš bėgau link traukinio. Jis buvo keistas. Tik viena kabina ir vienos durys. Aš nemačiau vairuotojo. Man pribėgus prie jo, durys atsidarė automatiškai. Atsimenu pašėlusiai ieškojau mygtuko, kuris uždarytų duris.
Aš apimtas siaubo spoksojau, kaip tie iškrypėliai artėjo vis arčiau ir arčiau. Kai jie priėjo per 10 metrų nuo manęs, užsimerkiau ir vyliausi geriausio. Atvėriau jas tada, kai išgirdau spardymą ir daužymą prie durų. Jos neatsidarė jiems. Mačiau, kaip jų išprotėjusios akys sekė mane, traukiniui pradėjus judėti. Aš buvau saugus. Bet tik trumpam.
Vėl įjungiau telefoną ir nuodugniai jį peržiūrėjau. Kaip ir tikėtasi, failas, kurį jis minėjo ten buvo. Turbūt tuoj jį perskaitysiu. Po to, kai baigsiu tai.
Nežinau, kur aš važiuoju dabar ir nežinau, kas manęs ten laukia. Mano galva be galo tvinksi. Žinau tik tiek – reikėjo pasilikti Google.