February 2020

Mano mokykla nebeegzistuoja. Tik taip tai galiu apibūdinti. Jinai dingo iš visų įrašų ir atminties. Aš galėčiau praleisti valandas ieškant ir vis tiek jos nerasčiau. Nesu tikras ar aš tik sapnavau apie ją ar aš išprotėjau kol nesuradau žmogaus, kuris patyrė tą patį. Dėl privatumo nenaudosiu jos tikro vardo ir vadinsiu ją Sara. Mes nuėjome […]

Apie laiptus gavau daug atsiliepimų, todėl trumpai apie tai pakalbėsiu ir įtrauksiu vieną istoriją. Jie būna įvairių formų, dydžių, stilių ir būklių. Kai kurie yra gana apleisti, tiesiog griuvėsiai, bet kiti yra visiškai nauji. Mačiau vienus, kurie atrodė tarsi perkelti tiesiai iš švyturio: metaliniai ir spiraliniai, itin senamadiški. Laiptai nekyla aukštyn be galo ar toliau,

Dabar 03:52, naktis. Aš stebiu kompiuterio ekraną pajuodusiom akimis ir mano visi miegai išblaškyti. Ne dėl kavos, nors per vakarą išgėriau bent tris puodelius, bet labiau nei nuo bet ko kito, man nesinorėjo miegoti po to ką pamačiau savo kompiuterio ekrane. Matot, aš dirbu programuotoju vidutinio dydžio kompanijoje. Man tik 26 metai, bet programuoti pradėjau

Man prabudus kambarį supo mirtina tyla. Tai buvo kiek keista, esu beveik tikras kad mane pažadino stiprus garsas. Pramerkęs akis įstebeilijau į lubas ir bandžiau pagauti bent menkiausią šnaresį. Kad ir kiek besistengčiau mano pastangos buvo bergzdžios. Nebuvo jokio garso, tolimoje tyliai siūbavo miško medžiai. Keista… Aš ne dažnai prabundu nakti. Praktiškai niekada. Šalia mano

Žvarbus vėjas ir jo nešami lietaus lašai vėsino mano jautrią odą. Aš net nežinau… net nenutuokiu kaip čia atsidūriau. Vidury kažkokios miško prošvaistės, apšviestos tik blankaus mėnulio šviesos. Mano kūną krėtė šiurpuliai, tik nežinau ar tai nuo užgriūvančio suvokimo jog net neįsivaizduoju kur esu ar nuo to jog mano paliegusios nugaros nedengia niekas išskyrus plonus

#1 Tai įvyko prieš keletą metų, aš nesu įgudęs rašyti todėl atsiprašau jeigu istorija bus ne visai rišli.                 Viskas prasidėjo, kai buvau aštuntoje klasėje. Mano mokyklos draugei per Instagram‘ą pradėjo rašyti keistas vyras. Jis komentavo kiekvieną jos nuotrauka, rašydavo kokia jinai graži ir pan. Iš pradžių mes nemanėm jog tai keista ar kažkas blogo,

Nuo Černobilio avarijos praėjo 33 metai. Tuomet aš buvau jaunas, bet mano laikas jau beveik praėjo. Manau laikas papasakoti kas iš tiesų įvyko tą diena. 1986 metais, Balandžio 26 sprogo Černobilio ketvirtas reaktorius. Tai tiesa. Tačiau ketvirtas reaktorius sprogo ne dėl klaidos atliekant elektros dingimo simuliaciją. Prieš 33 metus aš dirbau mokslininkų komandoje, kuri atliko

Jos akys nevalingai tvinkčiodamos vartėsi akiduobėse. Jau netrukus. Visai netrukus jinai pavirs į vieną iš jų. Man liko nedaug, privalau kažką sugalvoti. Jos oda pakeitė spalvą į šleikščiai žalsvą atspalvį. Jos vis dar gyvas kūnas pradėjo pūti nors širdis dar plakė. Iš burnos virto tirštos gličios putos, akys užsivertė, pagelte vyzdžiai pasislėpė iki buvo matyti

Aš nebuvau tikras, kur turėčiau patalpinti šias istorijas, bet pamaniau, kad pasidalinsiu jomis čia. Jau penkerius metus esu paieškos ir gelbėjimo pareigūnas, ir per tą laiką pamačiau keletą dalykų, kurie manau turėtų jus sudominti. Esu pasiekęs gana gerus rezultatus ieškant ir surandant dingusius žmones. Dažniausiai jie tiesiog nuklysta nuo kelio ar nuslysta žemyn nuo mažos