Buvo vėlu. Vis masčiau kaip reikės tyliai įeiti į savo bendrabutį neprižadinant kambariokų. Pastarąją savaitę manau persistengiau. Jau trečią parą iš eilės grįžtų vėlai iš centro. Na, mano akimis ne taip ir vėlai, bet mano du kambariokai tikri šventuoliai 11 valandą jau ramiai kietai miega lovose. Iš ties man ko gero derėtų perimti iš jų pavyzdį. Bet na aš niekada nemėgau eiti anksti miegoti ar keltis. Visad sakydavau, anksti kėlęs pachmielo neišvaikysi. Ir kokie šansai kad iš viso bendrabučio man būtent pasiseks atsidurti viename kambaryje su dvejais šventuoliais.
Greitai žvilgtelėjau į telefoną, jis rodė 01:23. Centre dabar tik prasideda visi smagumai. Salento dar net neįsivažiavo. Na, ko gero aš senstu ir šiaip reikėtų pataupyti pinigus, geriu lyg stipendiją gaučiau. 2 troleibusas labai jau lėtai slinko Antakalnio gatve. Šeštadienio vakaro matyt niekas nebuvo pasirengę baigti anksti, nes visame troleibuse aš sedėjau vienas. Taip šaaaalta. Žinoma, Vilniaus troleibusai retai kada pasižymi patogumais, bet vis tiek… Toks jausmas lyg radijatoriai siurbia šilumą. Nusprendžiau pereiti keliomis vietomis į priekį, toliau nuo durų. Vėl gi teko priimti kompromisą ir vietoj skersvejo uostyti klaikią smarvę, bet ko tik nepadarysi dėl šilumos. Antakalnio stotelė. Vairuotojas net nesustojo, stotelėje vis tiek nieko nebuvo ir žiūrėdamas į mano pastangas pasišildyti prie radijatoriaus vairuotojas matyt nusprendė kad tai ne mano stotelė. Tiesą sakant aš jaučiaus dėkingas. Nenorėjau vėl pajusti šalto vėjo gūsio iš lauko.
Idomu ar yra maisto šaldytuve… Jeigu grįžęs nieko nerasiu… na visada galiu pasižvalgyti į kambarioko lentyną… Matyt būsiu šiek tiek prisnūdęs, net nepastebėjau kaip pravažiavom Saulėtekio stotelę, ką jau kalbėti apie Nemenčinės plentą. Nežinau kas čia sedėjo prieš mane, bet ta smarvė… Atrodo lyg kažkas būtų nudvėsęs ant šitos sėdynės. Bet aš neišrankus, pripratau prie bomžpakių priprasiu ir prie šito.
Gatvė tuščia, kita stotelė Vilniaus Universitetas. Beveik bendrabutis. Negerai, atrodo pradėjau truputi blaivytis. Smarvė taip pat niekur nedingo, pradėjau žvalgytis po sėdynėmis gal būt kažkas paliko kokią staigmenėlę. Bet nieko neradau. Gal ir gerai… Pravažiavom Vilniaus stotelę. Šiaip idomu kur vairuotojas taip skuba. Vėl pažiūrėjau į telefoną. 01:30. Širdis stipriau suspurdėjo. Prisiminiau paskutinį kartą kai grįžau 2 troleibusu į bendrabutį. Tuomet vos spėjau iki dvyliktos įsėsti į paskutinį troleibusą. IKI 12. Dabar 01:30 ir šeštadienis. Nuo kada 2 troleibusas važinėja po 1 valandos… Gedimino technikos universitetas… Kita stotelė paskutinė. Senoji plytinė. Atsistojau ir prisiartinau prie durų kad vairuotojas žinotų jog ketinų išlipti… Nors tai ir paskutinė stotelė.. Greitai žvilgtelėjau vairuotojo pusėn ir staigiai nusisukau. Širdis stipriai plakė. Gal man ir pasivaideno bet to vairuotjo šypsena buvo nenormali. Sunku iš trumpo žvilgsnio pasakyt kas ne taip ir galbūt man tik pasivaideno ypač turint omeny jog aš buvau kaip reikiant išgėręs. Tuomet dar kartą žvilgtelėjau į vairuotojo pusę į veidrodėlį kuriame buvo matomas vairuotojo atvaizdas.
Mano pirštai pradėjo drebėti… Aš net nepajutau kaip stipriai suspaudžiau durų rankeną. Tuomet pradėjau iš visų jėgų ją tasyti lyg pamišęs. Seno troleibuso durys nepasidavė. Mano nosį užplūdo nepakeliama smarvė. Aš negalėjau atitraukti akių nuo vairuotojo, kuris savo ruožtu neatitraukė žvilgsnio nuo mano akių veidrodėlyje. Jo veide buvo matyti nenormaliai plati šypsena nuo vienos ausies iki kitos, kurioje matyti šimtai plonų aštrių dantų. Mano akys pradėjo ašaroti, aš stipriai sugriebiau stulpą prie durų ir iš visų jėgų spyriau į senas duris. Šį kartą jos šiek tiek prasiskleidė. Aš pamėginau jas praskleisti rankomis. Tuo metu išgirdau “Senoji Plytinė, paskutinė maršruto stotelė“. Tačiau troleibusas vis dar judėjo. Nežinau kaip tai įmanoma, ar už paskutinės stotelės dar tesiasi troleibuso laidai!??
Tos durys, paprastai jos lengvai atsidaro, tačiau šitos buvo užstrigusios. 2 troleibusas vis dar ramiai važiavo man jau nepažįstamu keliu. Aš vėl žvilgtelėjau į veidrodėlį. Vairuotojo veidas buvo baltas, tačiau vietomis pajuodęs, pažymėtas pūvėsiu, šypsena niekur nedingo, atrodo nors ir labiau neįmanoma jinai sugebėjo išsiplėsti. Jo akių vyzdžiai susitraukė, pamačiau nenormaliai pageltusį akių baltymą. Kaulėti vietomis kruvini pirštai tvirtai laikė vairą. Tuomet į kai ką atkreipiau dėmesį. Netoli pamačiau plaktuką skirtą išdaužti stiklą, bet… Bet jis buvo virš priekinių sėdynių, arti vairuotojo. Vienintelis suknistas plaktukas buvo per kelis metrus nuo supuvusio, dvokiančio vairuotojo skeleto. Neeee, gal aš ir girtas, bet nežadu artintis net dvejais žingsniais arčiau.
Atsitokėjau, pirmo spyrio sėkmė mane padrąsino pabandyti dar kartą… ir dar kartą… Pagaliau išgirdau mano ausims tokį malonų lūžtančių durų garsą. Greitai viena durų pusė išvirto į lauko pusę ir tabalavo ant kelių gelžgalių vilkdamasi per kelią.
Tiesą sakant nors aš ir šikau į kelnes, troleibusas važiavo taip pat ramiai kaip ir visą kelią. Iššokti neatrodė taip baisu kaip kad daugelis įsivaizduoja, nors turbūt alkoholis ir supuvęs vairuotojas vairuojantis troleibusą palengvino mano apsisprendimą.
Prieš iššokant paskutinį kartą žvilgtelėjau į veidrodėlį. Vairuotojo veide neliko šiurpios šypsenos nė lašo. Tik pikta grimasa ir nusivylimas. Nežinau kas būtų seke ar kur būčiau nuvažiavęs jeigu nebūčiau iššokęs iš troleibuso, bet ir ne itin noriu įsivaizduoti. Man teko šiek tiek paejėti grįžtant į bendrabutį, bet kad ir koks šaltas bebūtų oras aš drebėjau tikrai ne dėl jo.